„Pavydas – vidutinybių religija. Jis suteikia jiems jėgų, atliepia iš vidaus juos graužiantį nerimą, galiausiai supūdo jų sielą ir leidžia pateisinti miesčioniškumą ir gobšumą, ir jie ima tikėti, kad dorybės ir dangaus vartai atsivers tik tokiems kaip jie. Jie eina per gyvenimą nepalikdami jokio pėdsako, tik suktus ketinimus pažeminti, pašalinti ir, jeigu įmanoma, sunaikinti tuos, kurie jau vien savo kitonišku gyvenimu parodo jų dvasios ir proto menkumą bei ištižimą. Laimingas tas, kurį aploja kvailiai, nes jo siela niekada jiems nepriklausys“.
Karlosas Ruisas Zafonas
