Meilės anatomija, arba Ką reikia žinoti apie labiausiai geografiškai paplitusį jausmą

Psichoterapeutai juokauja, kad meilės bėdos neleidžia išnykti jų profesijai. Kai žmonės jaučiasi mylintys ir mylimi, bet kokios bėdos nėra tokios sudėtingos ir nepakeliamos. Taigi šįkart pakalbėkime apie meilę.

Įsimyli ne tik žmonės – vienas kitą myli ir paukščiai, ir bitės, netgi dresuotos blusos.

Ir ne kartą visi esame savęs paklausę – kaip ir kodėl mus apima tas jausmas, dažnai vedantis per kančias arba verčiantis elgtis neracionaliai? Visa tai gali atrodyti esą už logiško aiškinimo ribų, tačiau iš esmės atsakymas į šiuos klausimus yra beveik žinomas…

Vienas iš dešimties pasaulio žmonių šiuo momentu yra kažką beprotiškai įsimylėjęs. Meilė yra labiausiai geografiškai paplitęs jausmas. Amerikiečių apklausos duomenimis, tik penki iš tūkstančio apklaustųjų sakėsi niekada nemylėję, o likusieji prisipažino bent kartą gyvenime pasidavę šiam jausmui. Taigi kas yra ta euforija, vadinama meile? Į šį klausimą yra atsakinėję ne tik psichologai ar poetai, racionalų atsakymą bandė pateikti ir biologai, ir anatomai. Pavyzdžiui, zoologai meilę aiškina gyvūnų elgesio stebėjimais paremtomis išvadomis apie organizmo biochemiją.

Adrenalinas – sąlyga įsimylėti?

Pirmiausiai tai, kad esate sujaudinti kito žmogaus, išduoda jūsų akys: adrenalinas išplečia akių lėliukes. Tai aštrina ir mūsų regėjimą. Štai renesanso epochos italų dailininkai, norėdami paaštrinti savo regėjimo pojūtį, į akis prisilašindavo lėliukes plečiančių beladonos lašų.

Neseniai amerikiečiai pabandė tai įrodyti kitu metodu – daugeliui vyrų buvo rodomos paeiliui dviejų moterų dvynių nuotraukos – vienos paprasta akių išraiška, kitos – su išplėstais vyzdžiais. Vyrams labiau patiko mote ris su išplėstomis akių lėliukėmis. Vėliau tyrimais buvo įrodyta, kad padidinus adrenalino srautą – biochemiškai ar psichologiškai – žmonės yra labiau jautresni įsimylėti negu tie, kurie sėdi ir laukia, kol tai atsitiks.

Britų Kolumbijoje buvo padarytas keistas eksperimentas su dviem tiltais per Kapilano upę – vienas iš jų buvo nepatvarus ir aplūžinėjęs bambukinis tiltas, svyruojantis 70 metrų aukštyje, kitas, netoliese esantis – tvirtas betoninis ir garantuotai patikimas. Patraukli eksperimente dalyvavusi moteris sustabdydavo vyrus, atsitiktinai perėjusius vieną ar kitą tiltą, ir paprašydavo užpildyti apklausos duomenis. Lyg tarp kitko ji dar sugebėdavo jiems įbrukti ir savo namų telefoną. Vėliau jai paskambindavo kur kas daugiau iš tų vyrų, kurie buvo perėję pavojingesnį tiltą. Tai leido tyrinėtojams padaryti išvadą, kad meilė iš esmės yra panaši į kitas emocines būsenas – padidinkite adrenalino antplūdį, priverskite širdį mušti smarkiau, ir galite tikėtis, kad netrukus jus pervers Amūro strėlės. Pastebėta, kad per tokias krizes kaip karai ar žemės drebėjimai daugiau žmonių dažniau įsimylėdavo – greičiausiai dėl adrenalino kiekio kraujyje.

Meilė – kaip narkotikas

Tačiau romantikų tvirtinimai, kad meilė yra ypatingas jausmas, taip pat turi savo paaiškinimą. Ypatingumas yra aiškinamas unikaliais smegenų elementais, veikiančiais tik aistros momentais. Manoma, kad tuo metu, kai mes įsimylime, organizmas gamina medžiagą, vadinamą feniletilaminu – FEA, kuris savo poveikiu panašus į žinomo narkotiko – amfetamino savybes. FEA kol kas yra neištirtas, ir niekas nežino, kaip ir kurioje smegenų dalyje jis atsiranda, tačiau nustatyta, kad įsimylėjusių žmonių kraujyje jie veikia smegenų receptorius, kurie pažadina komforto ir palaimos jausmą. Natūraliausiu šio chemikalo šaltiniu yra laikomi kokos lapai, nors jo pakaitalas taip pat randamas ir rožių žiedlapiuose, tuo remiantis, yra paaiškinama, kodėl vyrai mėgsta moterims dovanoti gėlių bei šokolado. Prie FEA yra įprantama, todėl pasitraukimo nuo jo simptomai gali sukelti ilgesį ir lengvą depresijos formą. Kai kurie mokslininkai teigia, kad abipusės meilės būsenos nutraukimo simptomai gali atitikti agoniją bei jausmus, išgyvenamus atpratinant nuo amfetamino vartojimo.

Meilė – genetinis dalykas?

Dar kitos meilės aiškinimo teorijos šalininkai teigia, kad meilė yra genetinis dalykas. Jų teigimu, jeigu žmonija nelaikytų meilės nemaloniu dalyku, visi žmonės būtų pasmerkti išnykti. Todėl meilė yra valdoma genų ir yra perduodama iš kartų į kartas. Žmonės, išgyvenantys stiprias ir malonias emocijas, yra tie, kurie mylės ir turės vaikų. Žmonės, kuriems nerūpi seksas ir meilė, neturės vaikų ir nesiųs savo genų į kitas kartas.

Pagal šią teoriją taip pat yra aiškinama, kodėl mylintys vyrai ieško moteryse kitokių savybių nei moterys vyruose. Moterys mėgsta sveikus ir galingus vyrus, žibančius savo švelnumu, nors šiais laikais galia gali būti labiau suprantama kaip finansinė arba politinė padėtis nei fizinė kūno sudėtis. Tokios charakteristikos galėtų būti ankstesniems laikams, nes kartu tai sudaro gerą kombinaciją ginti ir auginti šeimą ir kartu leisti vyrui perduoti savo genus kitai kartai.

Tai gali atrodyti logiška, tačiau nepaaiškinama, kodėl ir kaip mes pasirenkame partnerius iš tūkstančių panašių bei tinkamų žmonių. Kodėl mes iškart įsimylime kai kuriuos žmones?

Įsimylime panašius į save?

Kad ir kaip būtų keista, žmones vienus prie kitų traukia tarpusavio panašumas, nors iš pradžių tai net sunku ir įsivaizduoti. Nuo pat savo gimimo dienos mes siunčiame žodžiais neišsakomus signalus aplinkiniams visais įmanomais būdais: vaikščiojimu, laikysena, kalbos tonu, veido išraiška, apranga ir kt. Ir jeigu jūs viename kambaryje esančius žmones paprašytumėte susiporuoti pagal įsivaizduojamą tinkamumo lygį, jie natūraliai pasirinktų panašių į save šeimų, socialinių klasių ir auklėjimo atstovus. Mes visada ieškome kažko panašaus į save, nors paprastai negalime įsivaizduoti, kad taip iš tikrųjų yra.

Veido bruožai taip pat turi didelę įtaką partnerio pasirinkimui. Žmonės ieško ilgalaikio bendravimo su tais, kurie yra panašaus patrauklumo lygio. Tai buvo patvirtinta keliais tyrimais. Dalyvavusiems eksperimente asmenims buvo parodytos keliolikos vestuvinių nuotraukų atskirtos dalys (jaunieji atskirti vienas nuo kito) ir paprašyta iš veidų nustatyti veidų patrauklumo laipsnį. Kai poros vėl buvo atkurtos, pasirodė, kad eksperimente dalyvaujantys asmenys porų veidus klasifikavo panašiais lygiais.

Mes ne tik įvertiname kitus pagal savo sukurtą skalę, bet kiekvienas iš mūsų savo galvoje nešiojasi ir tą grubų supratimą, kiek patrauklūs yra mūsų pačių veidai. Mes suvokiame, kad jeigu įsižiūrėsime patrauklesnį už save žmogų, turime didelį šansą būti atstumti.

Ar įmanoma amžina meilė?

Meilė – stabilesnis jausmas nei įsimylėjimas. Įsimylėjimą galime įvardyti kaip aistrą, kai žmogus nelabai susigaudo, kas su juo vyksta. Gimus meilei, neišvengiamai atsiranda atsakomybė, įsipareigojimų. Tai labiau apibrėžti santykiai. Dažnai kyla klausimas, ar gali išlikti meilė po ilgo bendro gyvenimo kartu. Taip, tai visiškai įmanoma. Porų bendras gyvenimas pereina tam tikrus etapus. Pirmąjį galima pavadinti simbiotiniu ryšiu. Du žmonės mato vienas kitą kaip vienetą, panašiai galvoja, nemini savęs kaip asmenybės ar atskiro subjekto. Antras etapas – atskirumo – autonomijos. Kyla klausimas: kur mano interesai, kodėl viskas tik kitam? Vėliau – eksperimentavimo stadija, kai bandoma elgtis taip, kaip norisi, neatsižvelgiant į kito individo interesus. Kita stadija – suartėjimo. Pradedama toleruoti trūkumus ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. Paskutinė stadija – artumo bei autonomijos kompromiso. Jaučiamasi visiškai gerai su kitu žmogumi. Priimami jo interesai, pomėgiai, tikslai, kurie gali būti ir visiškai kitokie. Kita asmenybė ne tik toleruojama, bet ir gerbiama. Dažniausiai kyla klausimų, ar žmogus pajėgus pereiti visus etapus, nuo ko priklauso, ar žmogus pereis šias stadijas. Labiausiai tikėtina, jog tai priklausys nuo asmenybės praeities., kokį įsivaizdavimą apie jausmus jis turi gavęs iš savo šeimos. Dažnai žmonės, kurie kreipiasi į psichoterapeutus, įsivaizduoja, kad kažkieno yra gražūs santykiai, bet tik ne jų šeimoje. Paprašius pateikti gerų santykių pavyzdžių, jų nesuranda. Tuomet suvokiama, kad galbūt santykiai šeimoje nėra tokie prasti, tiesiog kasdieniški, labiau įprasti. Šeima yra gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi. Santykių kaita yra natūralus procesas. Jei santykiai su svarbiu ir mylimu žmogumi nutrūko, svarbu „pagyti“ ir nesustoti – eiti toliau, ieškoti laimingos meilės. Jeigu kažkas randa, vadinasi, ji įmanoma ir pasiekiama. Reikia ir tuo tikėti ir, be abejo, stengtis – tai neateis be mūsų pastangų.

Vilma VĖLYVIENĖ,

psichologė, psichoterapeutė

Kauno g. 60, Marijampolė,

tel. 8 686 59 554,

el.paštas: vilvel@yahoo.com

interneto svetainė: www.velyviene.lt

Redakcijos prierašas. Jei norite, kad psichologė pakomentuotų Jūsų situacijas, atsakytų į rūpimus klausimus, rašykite el.p. redakcija@mususavaite.lt, mususavaite@gmail.com.