LDK laikais Marijampolėje nebuvo jokios kalinimo įstaigos. XVIII a. pradžioje prūsai, okupavę Užnemunę, Kalvarijoje pastatė didžiulį mūrinį kalėjimą. Dėl šios priežasties jo ilgai nereikėjo turėti kitiems aplinkiniams miestams. Suimti Marijampolės gyventojai buvo vežami į Kalvarijos ar Suvalkų kalėjimus (pastarasis pastatytas vėliau). Kai 1797 m. kariškiai miesto apylinkėse sulaikė didelę plėšikų grupuotę, tai, negalėdami jų laikyti mieste (nes jame tuomet nebuvo kalėjimo), atvarė į miesto turgaus aikštę ir sušaudė. Taigi, tvarką realiai palaikė ne tas vienintelis miesto policininkas, o represinis karinis aparatas.
Marijampolei pagal to meto reikalavimus pakako turėti tik laikinus arešto namus. Pirmiausiai tokią įstaigą prūsai įsteigė Kvietiškio dvaro mūriniame ūkiniame pastate, turėjusiame gilesnius rūsius. Prancūzams išvijus prūsus, įtariamų nusikaltimais nebuvo kur laikyti: juos arba priglausdavo buvusiose prūsų armijos kareivinėse (dabar teritorija, esanti maždaug V. Kudirkos gatvės pradžioje), arba paimdavo į savo armiją, arba sušaudydavo… „Pasirinkimas“ priklausė nuo įvykdyto nusikaltimo pobūdžio. Laikini arešto namai neveikė ir maždaug 1812–1819 metais.
Kalėjimo mieste nebūta visą XIX šimtmetį. Kai 1850 m. planavo įkurti du kareivių saugomus sandėlius ir postus, tai sumanymas ir liko popieriuje – nebuvo saugu dėl mieste ir apylinkėse iš nusikaltimų gyvenusių žmonių nemažo skaičiaus. Kai vyko 1863–1864 m. sukilimas, tai miestiečiai į jį žiūrėjo pakankamai atsargiai ir jų valdžia nesuiminėjo. Vis tik po sukilimo Degučių kaime ir prie Kauno plento įsikūrė caro armijos kareiviai, kurie ir palaikė tvarką. Suimtieji tik kelias dienas buvo laikomi arba kareivinėse, arba policijos nuovadoje, įsikūrusioje dabartinės P. Butlerienės gatvės rytinėje pusėje. Teismo rūmai stovėjo Kalvarijos ir Ponų gatvių kampe (statinys neišliko).
Galų gale iš vieno rusų tautybės žmogaus valdžia išsinuomojo namo Malūno gatvėje (dabar P. Kriaučiūno g.11) rūsius ir administracijos patalpas pirmajame aukšte. 1882 m. miesto magistratas šį pastatą suremontavo ir perdavė ugniagesių draugijai. Tačiau vienas „kambarėlis“ ir toliau buvo paliktas suimtiesiems laikyti. Sugautus knygnešius bent kartą tardyti gabendavo į žandarų būstinę (dabar Kauno g. 16), o kitą dieną išveždavo į Suvalkus ar Kalvariją.
Per 1905 m. neramumus į šiuos laikino arešto namus pateko nemažai garsių ir pačių įvairiausių pažiūrų marijampoliečių. Kai kurie suimtieji čia išbuvo po pusę ir daugiau metų – taigi, laikinieji arešto namai kartais tapdavo ir „ilgalaikiais“. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai arešto namus įrengė pirklio Bialoblockio name, kuris dabar gerokai perstatytas stovi Kauno gatvėje (Nr.14). Spygliuotų vielų atkarpos čia draikstėsi dar 1923 m.
1919 m. pradžioje mieste nebuvo jokių arešto namų – nusikaltėliai jautėsi gana „patogiai“. Maždaug tų metų pabaigoje Ponų gatvės gale, vakarinėje pusėje, (dabar tos Kęstučio gatvės atkarpos nėra), miesto burmistras leido steigti pirmąjį miesto kalėjimą (ankstesni turėjo tik arešto namų ar dar žemesnį statusą). Šis pusiau mūrinis, pusiau medinis pastatas buvo labai prastai saugojamas – kaliniai į laisvę spruko kasmet. Laikraščiai vos spėjo skelbti sensacingas žinutes. Laikraštis „Rytas“ (1928 m. gegužės 30 d.) rašė: „Šiandien iš kalėjimo pabėgo 6 kaliniai“.
Sunkesni nusikaltėliai iš Marijampolės buvo gabenami ne į Suvalkus (jie jau priklausė Lenkijai), bet į Kauno kalėjimą. 1929 m. pabaigoje Marijampolės kalėjime kilo gaisras ir pastatas smarkiai nukentėjo. Vieni manė, kad gaisrą sukėlė patys kaliniai, kiti – girtuokliaujantys prižiūrėtojai. Per gaisrą ir kilusią suirutę pabėgo keli kaliniai, o likusius perkėlė į kitas kalinimo įstaigas. Burmistratas nutarė daugiau šio namo neatstatyti ir jį bei sklypą perleido žydų bendruomenei; pastaroji „degėsius“ suremontavo ir įkūrė gimnaziją bei senelių prieglaudą.
1930 m. vasario 15 d. Teisingumo ministerija kreipėsi į architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį ir paprašė, kad jis paruoštų naujo kalėjimo statybos projektą, darbų sąmatą ir organizuotų techninę priežiūrą. Tam valdžia skyrė beveik 850 000 litų. Darbus planavo baigti iki metų pabaigos; deja, tai truko dvejus metus. Čia dar riogsojo caro kareivinių likučiai – reikėjo juos pašalinti. Teritoriją kirto upelis su netvirtais krantais. Kalėjimo sklype, užėmusiame 5,5 ha žemės, turėjo iškilti pastatai, kurie „talpino 600 kalinių“.
Tais laikais kalėjimus projektuoti gaudavo tik tie architektai, kurie jau turėjo „sėdėjimo“ patirties; V. Landsbergis-Žemkalnis caro laikais kalėjo Latvijoje. Beje, apie šio kalėjimo patirtį ir Marijampolės kalėjimo statybų niuansus architektas man nemažai pasakojo 1984 metais, kai viešėjo Kraštotyros muziejuje ir aplankė sesers kapą. Architektas suprato, kad 600 kalinių čia nesutalpinsi – buvo tam tikri reikalavimai. Todėl suprojektavo 20 vienučių ir 26 bendras kameras; pastarosiose galėjo tilpti ne daugiau 184 žmonių.
Kalėjimo pastatas buvo raidės T formos (tik šis raudonų plytų statinys išliko ir stovi dabar), o giliau būta raidės U formos ūkinio komplekso. Į pastatus atvedė vandentiekį, įrengė vieningą šildymo sistemą, o teršalai keliavo į… upelį. Į statybos teritoriją negalėjo patekti pašaliniai – ją budriai saugojo kareiviai. Dirbo 80 kalinių ir 30 laisvai samdomų darbininkų.
1931 m. pabaigoje į naują kalinimo įstaigą atvyko pirmieji „klientai“. Kaliniai čia buvo auklėjami darbu: vieni dirbo knygrišykloje, kiti – žemės darbus (mažiau pavojingus siųsdavo nuimti ūkininkų derlių). Kalėjo ir vyrai, ir moterys. Būta ir sunkių nusikaltėlių ir tų, kurie nubausti menkesnėmis bausmėmis (nebuvo tik mirtininkų). Darbuotojų pareigybės kėlė tokį svarbiausią reikalavimą: „Kalėjimo tarnautojo pareiga – ne tik saugoti kalinius, kad nepabėgtų ar nepadarytų kokių nors prasižengimų, bet svarbiausia – auklėti juos“. 1941 m. vasarą, sovietams sprunkant iš Lietuvos, daugelis kalinių buvo pamiršti ir išsivaikščiojo…
Benjaminas MAŠALAITIS
Nuotraukoje: pirmajame iš kairės pastate caro laikais veikė arešto namai.
