Žodžio užuovėjoj

Rita MOCKELIŪNIENĖ – žinoma literatė Šakių rajone, išleidusi jau tris savo poezijos knygas,  menininkų plenerų, parodų dalyvė, garsėjanti tapyba ant šilko, gobelenais, floristikos meno subtiliu kūrimu. O kur dar dailieji rankdarbiai: siuvinėjimas, siuvimas, mezgimas… ir ypač – airiškasis nėrimas, fotografavimas – šis pomėgis atsirado iš įgimto grožio ieškojimo.  „Kiekvienoj akimirkoj randu grožį, gėriuosi juo, – sako Rita, – tad ir fotografuoju akimirką, nes juk viskas taip laikina! Štai vėjas papūtė, ir maurai, besidriekiantys kūdroje, nupiešė nuostabų raštą – kaip jo neįamžinti! Ir tik skubėk, nes tuoj jis pasiners į laiko gelmę – štai kodėl tam tinkamiausia fotografija“.

„Mūsų savaitės“ skaitytojams siūlome šįkart pasinerti į Ritos žodžio versmes.

Mano sielos stiprybė (paviliota fotografijos ir gėlių)…

Suktašakis lazdynas pačiame gražume. Lapelių dar nesimato, užtat plikų šakų pumpurai kibte apkibę mažų žiedų galvutėmis. Jas puošia ryškiai rožinių purkų kuokšteliai. Pūpso lyg kokios žvaigždiškos karūnos.

Vyriški žiedai dar įspūdingesni, susibūrę į žirginėlius. Ištįsusius, susigofravusius, peltakiuotus, gintaro atspalvių dulkėmis aplipusius. Susitelkusius po tris keturis ant kiekvienos ataugos višūnėlės… Grakščiai pasisiūbavusios šios ims, žiūrėk, ir pabers pudrą… Ant neseniai sniego nėrinius nusimetusios ir tik bepradėjusios atšilti žolės. Ant delno. Brūkštelsiu juo lūpas. Šviežumos skoniu padvelks. Įkvėpsiu…

Dar dienelė kita, ir saulė puls lazdynui po kojomis. Sušildys jas. Išdžiovins. Klaupsiuos ir aš tada po krūmu. Žemę sujudinsiu. Supurensiu. Šaknims oro gurkštelti leisiu.

Sužaliuos augalas. Pasistiebs. Šešėlį platesnį sūpuoklėms užmes. Kad anūkėlės viduvasario karščio nebotų. Kad jų prosenelė kokią pavakarę prisėstų čia. Ramiai pasisūpuodama dainą kokią liaudišką užvestų… Svaiginančiai kvepės sumedėjusio bijūno žiedynas. Jo saldumo įtraukti ant rankų kilstelsiu savo vaikaites. Kad susiviliotų. Kad suprastų, kaip svarbu pačiom išmokti stiebtis. Lig jų mamos tėviškės kvapo… Palypėti… Suaugti su jo troškuliu… Ilgėtis… Neišduoti…

Rudenį lazdenis subrandins šalmuotą vaisių. Prinokę riešutai patys žemėn birs. Paukščiai bandys kevalo tvirtumą. Žiemą vakarojant juos gliaudys anūkės. Mamos kepamiems pyragams riešutinį įdarą maišys.

Baltus gamtos kailinius nuvilkęs ir vėl sušvis pavasaris… Kad žinotumėt, kaip kasmet jo laukiu… Ir vėl bus viskas iš naujo. Vėl kapstysiuosi sodybos kampeliuose. Bepirštinėtas rankas dirvon suleidusi pirštais trupinsiu kiekvieną grumstą. Žemės syvai tekės mano kūnu.  Lyg stebuklingas vaistas. Lyg koks magiškas užpilas širdžiai. Grąžins peržiem aptingusias jėgas. Pabudins energiją. Maitins ir stiprins dvasią… Ravėsiu, genėsiu, sėsiu, dauginsiu, skaidysiu, skrosiu, dalinsiu… Netikėtai pernelyg sparčiai ūgtelėjusioms gėlėms ieškosiu tinkamesnės vietos. Geresnės. Erdvesnės.

Vėl vesiuosi dukros dukras mediniu liepteliu per prūdą. Kur pakrantė žybčioja žibuoklių akimis. Kur vandenin kotus nulenkusios laukinių purienų geltonio užuomazgos. Pirštų galiukais vaikštinėsim po baltžiedžių plukių salas. Žino mergaitės, kaip skauda augalui, jei užmini. Jei trypi. Ir nesvarbu, kad jis – ne šio sodo palikuonis. Nesvarbu, kad laukinio miško šaknis turįs. Kadais parsikraustęs čionai, gyva puošmena mūsų akims pasiliko.

Su medžiais pasiglebėsčiuosim, pasikalbėsim. Apie pumpuro galią. Apie medunešį liepoj. Apie samanotą liepto senatvę…

Lig soties prigaudysiu akimirkų. Prifotografuosiu. Bus daug nuotraukų. Su drugeliais. Tarp našlaičių prie namo pamatų. Krokų pievelėje. Rožių klombe. Ant naktibaldų patakės. Glažučių debesyje ir brunerų salelėje. Didžiagalvių gulbinų pavėsy. Naminių pakalnučių gojely. Prie apkerpėjusio pilnavidurio jazmino. Poetinių narcizų lysvėje. Vandens lelijų apsuptyje. Ryškiaspalvio antino užnugary. Senelio nuotaikingoje draugijoje. Bulviakasyje. Rapsų geltonvilnėje jūroje. Prie avilių galusodyje. Prosenelio karutyje. Išdykaujant su baltakailiu šunimi. Tėčio kombaine. Iškyloje prie laužo…

Kai anūkės išvažiuos, fotografuosiu be jų. Joms. Ir, žinoma, sau. Tyrinėsiu žydėjimo paslaptį. Išlikimo pasiryžimą. Spalvų kaitą. Būties tvarumą…

Grubs pirštai, ir skruostai gels nuo šalčio, kai pūškuosiu per sniegą šerkšno tirštuma pasidžiaugti. Devynmylių batų, aplipusių moliu, sunkumas klampins kojas į lietaus išmerktą dirvą, kai pasišausiu baltaplunksnę gervę prisivyti…

Susitikusios su mažosiomis peržiūrėsime vaizdus. Dalinsimės. Tikiu, grožio gali turėti tiek, kiek pats jo pasiimi. Kuo daugiau sukaupi, tuo daugiau jo sugebi atpažinti…

O kai sielą apniks pilkuma, atsiversiu albumus. Nuotraukų. Man šypsosis veidai. Mylintys, mylimi, brangūs, buvę… Iš jų mokysiuosi stiprybės, kantrybės. Jų išgyvenimų pamokos įkvėps, tikėjimu pasotins. Jei ištvėrė jie, galiu ir aš… O kiek sykiu nukeliauta, patirta, pamatyta… Jausiu artumą tų, kuriems buvau ar esu reikalinga. Todėl nevalia jų tikėjimą paniekinti.

Lapas po lapo, nuotrauka po nuotraukos… Rūškanam ryte mane privers nusišypsoti saulėtekis senolės kriaušės vainiko smaigaly. Raudonplaukės aguonos šnabždės:„ Nudegina nevisos liepsnos“. Būna, užplieskia naujiems užmojams. Kūrybos ugnį įkvepia. Viltį prigesusią įskelia. Spalvas ir potėpius pasufleruoja…

Tada keliesi ir eini. Kasi, tręši, laistai. Stebi daigo kabarojimąsi, rūpiniesi žiedpumpurių išlikimu, nuo šalnos gležnučius pridengi… Su meile… Anūkių galveles žydėjimu kvepiančiais delnais glostai… Viliesi, ir kitąmet jų plaukai gėlėmis atsiduos… Ir kitąmet…

Kažkada iš tolimo krašto mūsų kieman pargabentas tikrojo lazdyno giminaitis, į šaltą molžemį įsodintas, ilgokai delsė… Lyg gyventi, lyg ne… Pratinosi prie svetimos žemės… Šios tvirtos būta. Užsispyrimo pamokas kantriai eita.

Seniai prigijo riešuto medis. Žinau, žada nepavargti tikrų tikriausiai dar daugiau nei kokį šimtą metų…

O kai pašildo pavasario saulė, jai atsiveria elegantišku žiedu. Ir mums.  Bylodamas – viskas ratu. Iškęsi – bus atlyginta. Džiaugsmu perpildytais žvilgsniais. Buvimo palaima.

Taip ir keliauju. Fotografijos ir gėlių paviliota…

Supratusi – net tada, kai viskas praeis, žydėjimas liks. Gėlėse. Atminty.

Šarma lyg kokie dagiukai prikibo prie medinio liepto skersinių. Storai apklostė lentas. Žolynus apkamšė. Apmūturiavo.

Baltos pėdos. Pėdutės šalia. Sulig Rojaus obuoliuko didumu. Tarsi rožančiaus karoliukai, įspausti į šerkšnotą pievą. Tai sutankėja, tai strykteli tolėliau…

Diena kaip krislas. Mėnulis, šypsodamasis stikline pilnatim, anapus ežero persikrausto.

Motinos akys trauklapiu prie šviesos prilipusios.

Rankos savo atžalą varnalėšų segtukais laiko. Ant balto kelio.

Išmokyk, Viešpatie, meilės, laukimo ir ilgesio.

Širdis pilna dangaus.

Aušta rytas.

Stebuklui.

* * *

Palaiminki.

Ir kelią,

Ir akis.

Kad bėgčiau paskui spindulį

Nuo saulės patekėjimo

Ligi nusileidimo.

Per paslaptis išsaugojusį

Kurčnebylį dangų.

Per poterį, neatjunkytą

Širdimi mamos,

Per tylią nuojautą

Prisisapnuojančią

Juodais – baltais veidais.

Per proskyną,

Per pavėluotą gruodą,

Per atdūsiu užlopytas

Darbų dienas,

Per rūpesčiu bepašaluotu

Kvepiantį arimą,

Per akylai

Besisukiojančios virš lizdo

Pempės kuodą,

Durnaropėm apžėlusiais šlaitais,

Net jei neverta dėl akimirkos, – sakys,

Per visą žemę –

Į tave, ligi tavęs.

Palaiminki.

Ir kelią.

Ir akis.

* * *

Tasai žinojimas, kad dar esi…

Kad dar girdi,

Kaip aname dangaus krašte

Atlėgsta įtūžis ir karštis,

Kad dar jauti, koks šventas,

Koks skaudus išsižadėjimas

Kaštonui savo kiauto…

Kad dar matai – į praregėjimą

Toks tolimas ėjimas…

Kad glostai širdimi ne daiktus,

Ne vardus…

Kad dar užuodi kadagio žydėjimą,

Vilties sodus….

Kad labirintuose minčių

Dar sugebi praeit.

Ir nesvarbu,

Jei kelią netiesiausią,

Neiškart randi.

Kad prasiskolinęs likimui,

Likimo turčiumi save vadint gali…

Visai ne bausmei ir ne atlygiui visai.

Greičiau jau – dėl žinojimo: esi.

Savaip.

* * *

Meilės priesaikomis nesišvaisto

Geltonas vakaras

Ražienoj skudučiuoja.

Į žolę šlumšteli

Šermukšnis, lęstas paukščio.

Lietus, sunkias skaras

Debesyse padžiovęs,

Rūku virš žemės kils.

Žąsų pulkai sugirgčios.

Pabūk dar vakaru

Gale rugpjūčio kiemo…

Tegul subirs, sukris

Į mano sapną žvaigždės.

Geltoniu užgeriu

Saulėlydžio ir liepų.

Švelnumo trupinys…

Šypsnys ant tavo veido…

Pabūk, kol vakaras

Ražienoj skudučiuoja…

* * *

Pūku

Prie žemės

Glaudžiasi

Geltonas vakaras.

Sode patiesia

Atlasinį taką.

Sapnuoja obelys,

Kad basos medžio

Šaknys

Šoka…

* * *

Sėskis, mano drauge,

Ant suolelio,              

Sėskis, pakalbėkime

Tyloj.

Sirpsta metų žiedsočiuose

Laikas.

Smilksta saulė vakaro

Žaroj.

Kvepia kadagiais

Nuo upės šlaito,

Raivosi upelis

Pagiry.

Sėskis, mano drauge,

Ant suolelio.

Sėskis, kalbant širdį

Juk girdi…

* * *

Haiku (Rudeniui)

Pareina duona

Iš rugiagėlių lauko.

Kvepia sotuma.

*

Ilgi kardeliai

Pirmokėlio rankoje.

Kaip aukštai žiedas!

*

Ardo siuvinį

Pageltę rudens pirštai.

Žemė draiskaluos.

*

Žuvėdros dirvoj.

Šviežias arimas kvepia

Jūros sūruma.

*

Arimų jūra

Banguoja raudonmoliu…

Kirų apgultis.

*

Duonos abišalė.

Takas per rugienojų.

Tuščia užstalė.

Haiku (Žiemai)

Vakaro saulė

Čiuožtelėja tvenkiniu…

Rožinis sniegas…

*

Kaligrafiški

Rašmenys lango stikle.

Žiemos novelė.

*

Ornamentuoti

Inicialai lange.

Šalčio pėdsakas.

*

Sninga, vis sninga…

Dienų balti turėklai

Laiko vasarį…

*

Snieguolės anksti

Atnašauja šilumą.

Baltos provėžos.

*

Dangaus malonė.

Mėnuo ant upės liepto

Žvilgina šerkšną.

*

Žvirblių tuzinas

Plikos obels viršūnėj.

Ryto vizitas.

*

Aplimpa šakos

Pilkasparnių spiečiumi.

Čiauška obelis…

*

Lazdyno krūme

Žvirblių ryto bruzdesys.

Pasitarimas.

*

Paukščių sąšauka…

Bičiulyste ženklintas

Kadagio rytas.

* * *

Pilnaties veidas

Šiąnakt šypsosi

Pasteliniam

Moters siluetui,

Jaukiai įsitaisiusiam

Drobėje

Priešais mažojo

Kambario

Langą.

Šviesos

Duetas…

* * *

Žibinto liepsna

Spragsi

Šešėliuotoj

Prietemoj.

Pirštai liečia

Gitaros stygas.

Ąžuolo tankmėj

Prisnūsta vėjas.

Šįvakar nedrįstu

Tavęs vadinti

Svetimu.

* * *

Laukinių kmynų sąžalynai…

Pavėjui koks kvapnumas jų!

Kai puokštę apglėbei suskynus,

Kai džiovei rykštėm ant virbų.

Vijai lininiais siūlais kotus.

Styrojo šluotom ant tvorų.

Džiovintus saulės, liūčių plautus,

Atskirtuosius nuo stagarų,

Sausus, išrudusiom sėklytėm,

Iškultus, išrinktus, stambius,

Delne sijotus vėjo plyno,

Atskirtus, išpūstus, rupius

Maišelin drobės susipylus

Ranka skirtuką užrašei…

Lig šiol per sapną sąžalynuos

Dar braido motina gražiai…

* * *

Vėsta

Neišgerta

Aviečių stiebų arbata

Porceliano puodely.

Nebyloje sudega

Žvakės.

Skersvėjuoto

Vakaro akimis

Ieškai

Žodžio užuovėjos.

Rita MOCKELIŪNIENĖ

Autorės nuotraukos.