Marijampolės ir jos apylinkių archeologiniai tyrinėjimai drąsiai leidžia teigti apie turtingą mūsų krašto praeitį. Neseniai Marijampolės Prezidento K. Griniaus memorialiniame muziejuje lankęsis archeologas Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas doc. dr. Algimantas Merkevičius su susitikimo dalyviais pasidalijo savo Sūduvos tyrinėjimo įspūdžiais.
Meškučiai archeologams negailėjo sensacijų
Marijampolės savivaldybės užsakymu, 2006–2010 m. buvo vykdomi būsimo tilto per Šešupę prieigų bei kelio žvalgomieji archeologiniai tyrimai, vadovaujami dr. A. Merkevičiaus, Meškučių kaime, kurie atskleidė daug įdomių dalykų.
Kaip pasakojo A. Merkevičius, pirmas vaizdas lyg ir nieko nežadėjo: vietovė plika, laukai, karvės ganosi, tačiau vos prasidėjus archeologiniams darbams sensacija ginė sensaciją. 2006–2007 m. tyrinėjimai vyko arčiau upės, vėliau – aukštesnėje vietoje. Kelis sezonus trukusių archeologinių ekspedicijų šioje vietoje metu buvo ištirtas 1200 kvadratinių metrų plotas.
Buvo rastos dvi senovės gyvenvietės: viena prie pat Šešupės, kita – truputį atokiau (ji buvusi vėliau įrengta), tarp jų – senieji laukai. Atkasti kultūriniai sluoksniai, siekiantys nuo kelių centimetrų iki metro pločio (tai reiškia, jog ten ilgai gyventa), leido teigti, jog šiose vietose buvę keli žmonių apsigyvenimo laikotarpiai, kurių seniausias datuojamas I tūkstantmečio pr. Kr. II puse. (antrasis – I tūkst. po Kr. I pusėje, trečiasis – XV–XVI a., ketvirtasis – XIX a. pab.). Tyrimai atskleidė, jog šiuo metu beveik tuščia Šešupės pusė praeityje buvusi labai urbanizuota (gyvenvietė buvo naudota iki I tūkst. pabaigos). Čia buvusią didžiulė gyvenvietė, kuri, manoma, buvusi labai galingas jotvingių centras kovoje prieš kryžiuočius. Tai, be abejo, buvęs regiono administracinis, politinis, gynybinis centras.
Atrastas ir unikalus laidojimo būdas – kolektyvinis (tai leido spręsti atrastas vienas židinys – už pastatų ribos, sietinas su ritualais). Rasta šalia buvusių statinių išbarstyti kaulai, o deginimo vieta – aukščiausiame taške, ten, kur siaučia vėjai. Sudegintus palaikus, kaip atskleidė tyrimai, išbarstydavo didelėje teritorijoje. Taigi atskleistos unikalaus kolektyvinio laidojimo ir deginimo vietos (vėlgi – tai sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse).
„Didelėje teritorijoje (60 metrų ilgio, 40 metrų pločio), už gyvenvietės ribų, sudegintų mirusiųjų kaulai buvo išbarstomi, tiesiog sėte pasėti“, – pasakojo A. Merkevičius, akcentavęs, jog teritorijoje surasta ne mažiau kaip 500 tokių pasėtų kauliukų. Paraleliai už gyvenvietės buvo rasta ir laidojimo duobutė, į kurią buvo supilti degintiniai kaulai, taip pat molinė urna, kurioje taip pat – degintiniai palaikai. Kolektyvinis laidojimas, degintinių kaulų išbarstymas – unikalus, kaip minėta, laidojimo būdas ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. „Mūsų krašte archeologiniai tyrimai atliekami 150 metų, – sako A. Merkevičius, – tačiau toks laidojimo būdas aptinkamas pirmą kartą.“
Archeologai atkasė mirusiųjų deginimo vietą (per 4 metrų ilgio ir per 2 metrų pločio duobę, pačios ugniavietės storis – apie 20 centimetrų), kuri buvusi įrengta ant kalno, 300 metrų nuo Šešupės, negyvenamose vietoje. Pagal rastų degėsių (tarp jų – ir degintinių žmonių kaulų fragmentai) kiekį nustatyta, jog toje pačioje vietoje mirusiųjų palaikai buvo deginami labai ilgai – keletą šimtų metų. Šiek tiek toliau nuo pagrindinės ugniavietės aptiktos ir nedidelės lokalios deginimo vietos.
Pasak A. Merkevičiaus, toks mirusiųjų laidojimo būdas siekia I tūkst. pr. Kr. ir buvo naudotas bent 500 metų. Klausimai, kokie ritualai, tradicijos lydėjo šį laidojimo būdą, dabar laukia etnokultūros specialistų tyrinėjimų. Viena aišku, pasak A. Merkevičius, jog kūno deginimas rodo, jog mirusiojo kūnas suvoktas kaip jau nesvarbus (plg. laidojimo tradicijas, kai mirusiojo kūną buvo stengiamasi apsaugoti nuo suirimo, pagaliau mirusiajam su įkapėmis įdedama maisto, daiktų). Klausimai, kokie ritualai, tradicijos lydėjo šį laidojimo būdą, dar laukia etnokultūros specialistų tyrinėjimų.
Įdomu tai, jog laidojimo tradicijos sietinos ir su piliakalniais. Iki archeologinių tyrinėjimų pradžios Meškučių gyvenvietėje buvo žinomas vienas piliakalnis, o dar du toje vietoje atrado archeologai (piliakalniai, kaip atskleidė tyrimai, buvo įrenginėjami I tūkst. per. Kr. pabaigoje). „Dabar jau galima dėlioti, kaip anų laikų žmonės suvokė jų gyvenamą teritoriją“, – kalbėjo A. Merkevičius. Mat tarp piliakalnių ir buvusios gyvenvietės rastas buvęs upeliukas, tekėjęs tarp gyvenvietės ir piliakalnio į Šešupę, kuris anuomet skyręs gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. „Galbūt, – atsargiai pareiškė prielaidą A. Merkevičius, – ir prie kitų Sūduvos piliakalnių būta tokių laidojimo tradicijų?“
Archeologai tyrinėdami rado daugiau nei 6000 keraminių fragmentų bei apie 100 titnago dirbinių, netgi stiklo karoliukų (tai buvusi staigmena), žalvarinę apyrankę.
Kaip buvo minėta, atradimai dideli: du piliakalniai, dvi gyvenvietės, tačiau dabar ši milžiniška, daug praeities paslapčių savyje slepianti teritorija yra gana problemiškoje padėtyje: tai patraukli vieta apgyvendinimui, tad neatlikus visų įmanomų archeologinių tyrimų tiesiog daug kas būtų sunaikinta. „Mes irgi sunaikiname, – pajuokavo A. Merkevičius, – bet darome tai kvalifikuotai.“ Kitaip tariant, senasis paveldas tol gyvas, kol teritorija nejudinama. Prasidėjus statyboms, daug dar galimų sensacijų gali būti ir neatskleista. Pasak A. Merkevičiaus, minėtai teritorijai tirti dar reikėtų bent dvejų metų – mat paslapčių dar likę daug… Deja, viskas atsiremia į finansavimą.
Turlojiškės pelkių žmonės ir… ritualinės žmogžudystės
A. Merkevičius pasakojo ir apie 1996–2003 m. archeologinius tyrimus Turlojiškės (Kalvarijos sav.) įvairiose durpyno vietose. Surasta: 5 gyvenvietės, 3 kapai, 3 kaukolės, 2 paaukoti individai. Dar 1930–1931 m. tose vietose vykdytuose archeologiniuose tyrimuose rasta žmonių kaulų, archeologinių dirbinių.
1996 m. Pirmas žvilgsnis: didelis lygus laukas – taip pat, rodos, nieko nežada. Ką daryti? Profesionalo intuicija, pasirodo, neklystanti. Randamas kapas, datuotas II tūkst. pr. Kr.
Toliau vykstantys archeologiniai žvalgymai Kirsnos–Turlojiškės vietovėje atskleidžia išties sensacingus dalykus (mat durpės labai gerai išsaugo organiką): randami paaukoti asmenys. Iki to laiko Lietuvoje nebuvo žinoma apie paaukotus asmenis, nors Europoje priešistoriniais laikais žmonės buvo aukojami.
1949 m. šioje vietovėje atsitiktinai surastas žmogaus, 25–30 m. amžiaus vyro, vadinamo Kirsnos žmogaus, skeletas (šiuo metu saugomas Marijampolės kraštotyros muziejuje). O 1998 m. po durpių sluoksniu, daugiau nei 1 m gylyje, rasti dviejų vyrų (20–30 m. amžiaus) skeletai su 3 lūžiais kaukolėje, padarytais bukais daiktais (mirtis ištikusi dėl trijų smūgių buku daiktu į galvą). Jokių abejonių, pasak A. Merkevičiaus, jog tai ritualinių žmogžudysčių aukos: tuometinė gyvenvietė buvusi prie seklaus ežeriuko, kurio krante vykdavę ritualai: žmogus paaukojamas ir jo kūnas įmetamas į ežerą…
Archeologiniai tyrimai Turlojiškėse atskleidė apie pelkių žmones, gyvenusius čia mažose salose, apsuptose pelkių, nuo vėlyvojo neolito iki ankstyvojo geležies amžiaus.
Istorinių ritualinių vietų Sūduvoje apstu
Netoli Turlojiškės – Zubriai, neįtvirtinta gyvenvietė, atrasta 2007 m. Šioje vietoje rasti vienoj vietoj keraminiai puodai, skirti, ko gero, ritualams (keramika – ankstyvojo geležies amžiaus).
Toliau – Pietariai (Vekeriotiškės), saugantys didelį pilkapyną tarp dviejų upių – Šešupės ir Laikštės. Taip pat čia atrastas XVI–XVII a. kapinynas. Deja, šiame krašte ūkininkai per geri gyvenę: išlyginę kauburius – pilkapius…
Kitas kapinynas – Liepynuose (ten, kur dabartinis Marijampolės cukraus fabrikas). Dešiniajame Šešupės krante – suardyti kapai. Čia dar 1938 m. Pranas Kulikauskas atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo surasti apardyti 4 žmonių ir vieno arklio griaučiai. Kapai datuojami VII–VIII a.
* * *
Tai tik maža dalelė to, ką turi Sūduvos krašto istorija – net ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais skaičiuojama. Nors archeologų atrastos sensacijos ir stebina, vis tik turime pripažinti: ištyrinėta tik labai maža dalis…
Laima GRIGAITYTĖ
bet tikrai, koks įdomus ir įvairiapusis darbas. o pvz kai randami palaikai užsienyje, koks transportas būna organizuojamas?