Vytautas Gustaitis: „Dangus ypač „veža“, kai gali juo dalintis su kitais!“

…Vos pažvelgus į jį, nevalingai apima saugumo jausmas: aukštas, tvirtas vyras, kurio nuoširdus veidas dvelkia gerumu, rūpestingumu, šiluma. Gal dėl to likimas pasirūpino, jog jis tą saugumą skleistų ir darbe, ir pasinerdamas į didžiosios gyvenimo aistros (sunku tai pavadinti tik pomėgiu!) – šuolių parašiutu – versmes.

Marijampolietis Vytautas GUSTAITIS (g. 1962 m.), inžinierius-hidrotechnikas, UAB „Algos saugos tarnyba“ direktorius, parašiutininkas nuo ankstyvos jaunystės, sukaupęs per 1500 šuolių bagažą, Marijampolės aeroklubo narys, „tandem“ (dviviečio parašiuto) instruktorius, vien per praėjusį skrydžių bei šuolių parašiutų sezoną padėjęs įveikti aukščio baimę bei patirti laisvo kritimo džiaugsmą 118 žmonių. „Tandem“ jau keleri metai – jo „arkliukas“, leidžiantis dangaus jausmu dalintis su kitais, ir tai Vytautui – nepaprasta dovana (niekas gi nepaneigs: pasidalintas džiaugsmas sugrįžta keleriopai!).

Ekstremalūs išbandymai – nuo pat jaunystės

Vytautas Gustaitis – marijampolietis nuo pat gimimo. Baigęs Mokolų kaimo tuomet aštuonmetės mokyklos aštuonias klases, patraukė toliau į tuometinę 19 -ąją profesinę technikos mokytis ekskavatorininko-mašinisto specialybės. Vienturtis Gustaičių sūnus nuo mažens jautė didžiulę trauką… dangui. Prisimena: dar vaikystėje, kai su tėvu pirmąkart atvyko į tuometinį Tarpučių aerodromą, kur „kukurūzninku“ (lėktuvu AN 2) skraidino žmones, kvapą užgniaužė ir aerodromo aplinka, ir oro mašina. Tuokart pirmąkart lėktuvu skrido ir Vytautas. Įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad tą skrydį atsimena ir dabar. Nuo to laiko nelikdavo nepastebėtas nė vienas lėktuvas, o 1978 metais jau pats atliko pirmąjį šuolį su parašiutu. Pamažu aerodromas tapo kone kasdienybe, antraisiais namais: išeidamas 1980 m. į armiją, jau turėjo 460 šuolių su parašiutu bagažą.

Sovietinė armija beveik visada – loterija: išeidamas nežinai, kur tarnausi: ar netoli namų, ar už tūkstančių kilometrų. Vytautui iš pradžių lyg ir pasiseka: jis, kaip desantininkas, tarnybą atlieka Alytuje kartu su Jonu Domarku, buvusiu labai perspektyviu parašiutininku, žuvusiu būtent šuolio metu Pociūnuose, tačiau nė metams nepraėjus – naujas perskirstymas. Šįkart – į karščiausią tuo metu tašką – Afganistaną. 

Gyvenimo aistra, karjera ir… parašiutai

…Iš armijos grįžo suvyriškėjęs – taip trumpai savo patirtį tikrame kare apibūdina Vytautas. Jis savo pavyzdžiu paneigia stereotipą, jog iš Afganistano grįžusieji – sužalotos psichikos vyrai, negalėję adaptuotis visuomenėje, todėl arba prasigerdavę, arba visiškai paskęsdavę nepagydomoje depresijoje. Vytautas kaip tik po tokios patirties labiau suvokė gyvenimo prasmę, tad pasinėrė į jį su visa aistra ir energija.

Po armijos vėl – aerodromas, šuoliai, taip pat ir laurai. Apie 1983–1984 m. Vytautas dalyvauja klasikinio parašiutų sporto varžybose ir kartu su visa komanda tampa Pabaltijo čempionu. 1985 m. respublikinių parašiutinės daugiakovės varžybose jis užima II vietą.

Savo aistringą pomėgį žmogus iškart po armijos ėmė sėkmingai derinti su praktine gyvenimo puse: iš pradžių pradėjo dirbti tuometiniame Kapsuko aviacijos techniniame sporto klube (ATSK) aviatechniku, po metų 3 metus dirbo vairuotoju, po to – įsidarbino policijoje, tais laikais – kelių milicijoje (VAI – valstybinėje autotransporto inspekcijoje) kelių inspektoriumi (12 metų ten išdirbo).

Stojus nepriklausomybei, 1993 m. jis pakviečiamas dirbti kaip asmens sargybinis (neatsitiktinai: kaip minėta pradžioje, saugumo jausmas tiesiog dvelkia nuo jo) UAB „Alga“. Vėliau ima organizuoti bei vykdyti ne tik asmeninę, bet ir įmonių apsaugą, kol visa ši veikla išsirutulioja į atskirą įmonę – UAB „Algos saugos tarnyba“, kurios direktoriumi jis ir tampa. Darbą derina ne tik su šuoliais, bet ir su mokslais: baigia Lietuvos žemės ūkio universitetą, esantį Kaune, įgydamas inžinieriaus-hidrotechniko specialybę.

Trauma nuo dangaus neatbaidė

Apie 1995 metus šuolio su parašiutu metu Vytautas patyrė rimtą traumą (lūžo dubens kaulai), kuri bent 15 metų sustabdė šokinėjimą su parašiutu. Vis tik dangaus šauksmas nedavė ramybės, tad įsigijo motorizuotą parasparnį, su kuriuo priskraidęs apie 150 valandų.

O prieš 8 metus vėl grįžo prie parašiutų. Atsargiai, įsitikindamas, kad naujos kartos parašiutai bus saugesni. Vienas šuolis, kitas – ir tarsi ilgos pertraukos nebuvę! „Kodėl trauma neatbaidė nuo šuolių? – sako Vytautas, – galėčiau pasakyti taip: žmogų, kuris ilgai vartoja narkotikus, labai yra sunku pagydyti, o mano narkotikas yra labai stiprus ir vadinamas vienu žodžiu – „aviacija“.

2011-eji metai Vytautui ypatingi. Jis ryžtasi naujiems mokslams, kuriuos sėkmingai įveikęs tampa tandem‘o (dviviečio parašiuto) instruktoriumi. Licencijos gynimasis reikalauja šuolio, kuriame būsimas instruktorius turi pabūti „tandem“ keleivio kailyje. Vytauto tokia mintis – šuolio metu būti priklausomam nuo kito parašiutininko – visiškai nežavi, tačiau tai privaloma; visgi jis iš savo egzaminuotojo išsidera leidimą bent „medūzą“ (skleidimosi ratelį) ištraukti bei išskleisti parašiutą.

„Tandem“ – didžioji savirealizacija

Per kelerius metus Vytauto „įskaitoje“ jau susikaupė apie 400 šuolių vien su „tandem“, arbam, kaip paprastai vadina, – kengūra: parašiutininkas-instruktorius keleivį lyg kengūra vaiką prisitvirtina prie savęs, tad keleiviui – tik malonumas, daugiatonė įspūdžių gama, o visa atsakomybė – instruktoriui.

Nors Marijampolės aeroklube yra ne vienas „tandem“ instruktorius, Vytautas pats nepajuto, jog būtent į šią sritį jis ėmė įsitraukti vis labiau, netgi paversdamas ją prioritetine. Per visą praėjusį šokinėjimo sezoną vos 5 kartus šokęs vienas, be keleivio. „Pojūtis – tarsi būtum plikas“, – apibūdina jis. Kodėl būtent „tandem“ taip parašiutininką „užkabino“? „Geros žmonių emocijos „veža“, – sako jis. – Kiekvienas žmogus – individualybė, bet turbūt kiekvienas svajoja apie skrydžio laisvę, nors ne visada tai gali pripažinti. 30 proc. keleivių, šokusių kartu su manimi, – tie, kurie atėjo palydėti šokantįjį, tačiau net negalvojo, kad patys gali išdrįsti tai išbandyti. Kai po laisvo kritimo išsiskleidžia parašiutas, visų reakcija panaši: „Aš tai padariau!“

O kaip dėl baimės? „Normalu, kad bijai šuolio, – neslepia Vytautas, – tačiau kai tą baimę įveiki, laukia apdovanojimas: labai geras jausmas, pakylėjimas, jog įveikei save“. Parašiutininkas-instruktorius jau tapęs ir savotišku psichologu, lengvai atskiriančiu, kur kategoriškas atsisakymas nuo tokių patyrių, o kur – tik trumpalaikė emocijų sumaištis. Štai 18 m. mergaitė, šventusi gimtadienį, gavusi dovanų šuolį su instruktoriumi iš 3 km, jau prieš išeinant iš lėktuvo pareiškė, jog nešoks – bijo. „O ar galėtum pariesti kojas?“ – paklausęs jos Vytautas. Ši padariusi tai, kas prašyta, ir instruktorius ją išsinešė iš lėktuvo. „Mačiau, jog jos atsisakymas šokti – tik akimirkos siaubas, – vėliau sakys Vytautas, – taip pat supratau, jog neiššokusi ji save grauš (apačioje jos laukė artimieji, draugai su gėlėmis, sveikinimo tostais), tad įvertinęs situaciją ryžausi mažai apgaulei“. Apgaulė pasiteisino: mergina po šuolio švytėjo.

Vytauto keleiviais buvę ir pramogų pasaulio atstovai, ryžęsi adrenalino dozei. Ypač įsiminė vieno šou dalyvė, žvarbią spalio dieną ryžusis šokti vilkėdama vien apatiniais…

Ar buvę ore sudėtingų situacijų? Vytautas neslepia – ne viena. Vis tik instruktoriaus patirtis bei perduotas saugumo jausmas keleiviui atrodė kaip „dar daugiau ekstrymo“. Teko dukart atkabinti pagrindinį parašiutą (vieną kartą parašiutas skleidžiantis plyšo, kitą – dėl dėjimo klaidos deramai neišsiskleidė) ir leistis su išskleistu atsarginiu. Keleiviai sunkiai suvokė, kas įvyko, tad viską „nurašė“, kaip minėta, „ekstrymui“. O štai vienas drąsuolis netgi apsidžiaugė, kai adrenalinas pliūpsniais ėmė veržtis tiesiog iš oro: jau išsiskleidus parašiutui, netikėtai pakilo didžiulė vėtra. Vytautas, sukaupęs jėgas, parašiutą, į visas puses blaškomą lyg šapelį, kiek įmanoma tokioje situacijoje, vedė vien tik prie sėkmingo prižemėjimo – jau nesvarbu kur. O keleivis nesitvėrė džiaugsmu, manydamas, jog instruktorius taip stengiasi, kad šuolis būtų kuo įspūdingesnis…

Visada, išsiskleidus parašiutui, Vytautas žmogų pakalbina (laisvame kritime susikalbėti dėl didžiulio greičio neįmanoma), taip pat jau pustrečių metų pats ir filmuoja šuolius. Su buvusiais „tandem“ keleiviais ryšys paprastai po šuolio nenutrūksta: bent 70 proc. šokusiųjų su Vytautu ryšius palaiko: jei ne „gyvai“, tai bent internetiniuose socialiniuose tinkluose.

„Aš esu tavo kojos!“

Vytauto galvoje jau seniai brendo projektas šuolius dovanoti neįgaliesiems, žmonėms, kuriems vienokios ar kitokios ligos gyvenimo aplinkybės neleidžia džiaugtis visiška judėjimo laisve: surinkti tokius žmones iš visos Lietuvos, juos reklamuoti, kad šuolis nieko jiems nekainuotų. „Žmogus turi negalią, bet gali šokti“, – įsitikinęs parašiutininkas-instruktorius.

„Aš esu tavo kojos!“ – sakė Vytautas praėjusią vasarą po avarijos judėjimo laisvės netekusiam vaikinui, kuris savaitę prieš šuolį buvo šokančiojo palydoje. Vytautas tuomet, matydamas pavydų invalido vežimėlyje sėdinčio vaikino žvilgsnį, prie jo priėjo ir paklausė, ar šis norėtų šokti. Vaikinui tai buvo netikėta. Bet galimybė, jog ir jis, visiškai nejudinantis kojų, gali patirti skrydžio laisvę, po savaitės jį atvedė į Sasnavos aerodromą. Neįprastam šuoliui, kaip teigia Vytautas, ruoštasi buvo labai apgalvotai. Į lėktuvą jaunuolis nuvažiavo su vežimėliu, vidun jau jį įsikėlė instruktorius, čia ne tik prisegdamas diržais prie savęs, bet ir nejudančias jaunuolio kojas „priklijavęs“ prie savo kojų lipnia juosta. Tas šuolis Vytautą ypač sujaudino būtent dėl vaikino emocijų. Šviečiančios keleivio akys po šuolio buvo instruktoriui nepaprasta dovana.

Parašiutais „serga“ ir žentas

Parašiutizmas Vytautui – kaip antras gyvenimas. Saugos tarnybos direktorius (jo kabinete – ant sienos didelė kokybiška nuotrauka, vaizduojanti jį laisvo kritimo metu) neslepia: įtemptas darbas per savaitę labai išsekina, tad savaitgalio laukia kaip tikros šventės, mat tuomet lekia į aerodromą – „nusinulinti“: jei parašiutizmas – antrasis gyvenimas, tai aerodromas – antrieji namai. Prie geros Marijampolės aeroklubo auros Vytautas prisideda ne tik „tandem“ šuoliais, nuoširdumu, bet ir geru humoro jausmu. Štai kodėl jam netenka atostogauti vasaromis – visi savaitgaliai aerodrome, ištrūksta iš įprastos aplinkos tik žiemą – į kalnus paslidinėti.

Per parašiutizmą į Gustaičių šeimą atėjo ir Tadas. Vaikinukas iš Vilniaus Sasnavos aerodrome atliko parašiutizmo pradžiamokslį vadinamuoju AFF. Krito jam į akį gražuolė parašiutininko Vytauto dukra Lina, vėliau tapusi jo žmona. Nors nei Vytauto žmona, nei sūnus, nei dukra parašiutizmui didelių simpatijų nerodo, šeimoje ši tema jau niekaip neišvengiama: juk žentas tokia pačia liga „serga“. Tiesa, Tadas Vytauto nei tėveliu, nei tėte nevadina: kreipiasi vardu ar net žargonu – „Vycka“. Ir tai normalu: jie pirmiausiai – oro broliai.

* * *

2015 m. šokinėjimo su parašiutu sezonas oficialiai jau baigtas, o į ateitį parašiutininkas-instruktorius jau žvelgia iš naujų šuolių perspektyvos, nes šiam žmogui dangus – gyvenimo būdas: daryti tai, kas yra labai malonu, nors ne visiems įmanoma ir nekasdieniška, bet tuo dalintis…

Laima GRIGAITYTĖ

Vytauto Gustaičio asmeninio albumo nuotraukos.

lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1