Pirma istorija: kaip išsiskirti civilizuotai?
Į Marijampolės policiją kreipėsi 35 metų marijampolietė ir pasiskundė, kad kartu nebegyvenantis 45 metų sutuoktinis paslapčia sugadino automobilio, kuriuo ji naudojasi, stabdžius. Esą buvo taip: moteris atėjo prie savo automobilio namo kieme, pastebėjo, kad nebeveikia stabdžiai, o atidžiau apžiūrėjusi pamatė, kad nupjauta priekinio kairės pusės rato stabdžių hidraulinė žarnelė. Pastaruoju metu toje šeimoje – ne pats geriausias metas: pora skiriasi. Anot moters, skyrybų suerzintas vyras nuolat ją pykdo, ne kartą yra net grasinęs susidoroti. Įvykį tyrę policijos pareigūnai vyro kaltės nenustatė, nes niekaip negalėjo įrodyti moters spėlionių, mat vyras kategoriškai neigė tai daręs – jis tikino, kad prieš įvykį ne kartą žmonai buvo sakęs, jog baigia nutrūkti toji stabdžių žarnelė…
KODĖL ŽMONĖS NEGALI/NEMOKA TAIKIAI IŠSISKIRTI – BE ĮTARINĖJIMŲ, KALTINIMŲ, BE KERŠTO? KUR IR KAIP JIE TO TURĖTŲ MOKYTIS? KAIP SUPRASTI, KAD BUVĘ MYLIMIEJI JAU NE PYKSTASI, O VIENAS KITAM JAUČIA NEAPYKANTĄ? AR VERTA TOKĮ SKYLANTĮ PUODĄ KLIJUOTI?
Antra istorija: kaip padėti savo vyro ir net vaikų skriaudžiamai moteriai?
„Negaliu daugiau tylėti apie savo draugę Liną. Visada stebėjausi jos nuolankumu likimui, susitaikymu su esama padėtimi ir nesugebėjimu ar tiesiog nenoru ką nors savo gyvenime keisti“, – pradeda savo pasakojimą mūsų skaitytoja Zita. – Linksma, protinga, tačiau niekaip negalinti pasipriešinti savo girtuokliui vyrui, keliančiam pavydo scenas. Mušdavo ją ne tik girtas, bet ir būdamas blaivus. Ir nesuprasdavai, kas tai – neapykanta ar meilė. Jo galvoje sukdavosi tik viena mintis, kad Lina jam neištikima. Net ir tada, kai eidavo į parduotuvę apsipirkti, nueidavo pas kaimynę išgerti puodelį kavos ar tiesiog sukdavosi namuose triūsdama. Ji tarsi daiktas. Daiktas ne tik vyrui, bet ir suaugusiems vaikams, paveldėjusiems iš tėvo potraukį svaigalams, girtoms isterijoms su indų daužymu ir venų pjaustymu. Kartais atrodydavo, kad jai tai įprastas gyvenimas, natūralus būvis, kitaip ir būti negali. Sunku suprasti, kaip ji ir gyvena – visada besišypsanti ir nesugebanti niekam paprieštarauti, nesiskundžianti dėl kūną puošiančių mėlynių ar kuokštais išrautų plaukų. Užjausdavau ją galvodama, kad labai myli savo vyrą, bet pasirodo, kad ne. Visiška našlaitė, mirus tėvui liko su pamote, todėl anksti ištekėjo norėdama pasprukti iš ten, kur nuo vaikystės buvo skriaudžiama pamotės ir jos vaikų. Niekaip nesuprantu jos vyro, iš kur jame tiek pykčio, agresijos, noro žeminti. Vaikosi ją po namus ir su peiliu, pagaliu ar su kirviu, Lina bėga slėptis pas kaimynus, laukia, kol jis užmigs, ir tik tada grįžta namo. Kaip jai padėti? Gaila jos, tokio nuostabaus, tačiau itin romaus žmogaus…“
Šias istorijas komentuoja psichologė, psichoterapeutė Vilma VĖLYVIENĖ.
Meilė negimsta savaime
Nemalonūs, bet gan dažni mūsų nesmagios realybės atspindžiai. Abi šios istorijos yra apie tai, kas mums yra svarbiausia – artimiausius ryšius. Taigi pradėkime nuo pirmosios istorijos, kuri kelia klausimą, kodėl žmonės nemoka taikiai išsiskirti? Pradėkime nuo to, kuo brandesnės asmenybės susituokia, tuo brandžiau jos sprendžia ištikusias šeimynines krizes ar nesklandumus. Dažnai nebrandžios asmenybės pasirenka sužeistas, panašiai nebrandžias asmenybes. Pradėję naują santuokinį gyvenimą, žmonės trokšta užgydyti vaikystės žaizdas ir pradėti viską iš naujo. Taip pat mes savo vyrui ar žmonai patys to nežinodami priskiriame užduotį – padėti mums tai padaryti. Žmogus, kuriam nepakako meilės tėvų šeimoje, nesąmoningai savo meilės lūkesčius perkelia į sutuoktinį. Pavyzdžiui, mergaitė, kuriai labai trūko tėvų dėmesio ir šilumos, išteka ir tikisi, jog tai ji gaus iš pasirinkto vyro, tačiau dažniausiai pasirenkamas panašiai dėmesio ir meilės ištroškęs sutuoktinis. Taip abu tikisi vienas iš kito to, ko patys neturi ir duoti negali. Mūsų gebėjimas mylėti tiesiogiai susijęs su pirmaisiais mūsų gyvenimo metais, patirtos meilės kokybe. Kaip atskleidžia Amerikos psichoanalitikas R. Fine, meilė negimsta savaime. Pirmiausia reikia būti mylimam vaikystėje. Mylimas vaikas išmoksta mylėti. Gebėjimas mylėti ugdomas nuo pat gimimo, o meilės patirtį vaikas turi išgyventi pereidamas kiekvieną raidos etapą. Jei meilės procesas pertraukiamas ar nepatiriama pakankamai meilės, vaikas tampa priklausomas ir pažeidžiamas. Juo anksčiau stokojama meilės, tuo didesnė žala. XX amžiuje buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurie atskleidė, kokią didelę reikšmę normaliai vaikų raidai turi šiltas bendravimas. Per dvejus metus vykusį tyrimą mokslininkai nustatė, kad kūdikių priežiūros įstaigose, kur vaikams trūko bendravimo su žmonėmis, mirė 37% kūdikių, o kitoje įstaigoje, kur vaikus gaubė šiltas dėmesys, kūdikių mirtingumas buvo tik 1%. Po šio tyrimo buvo atlikta daug kitų, kurie atskleidė, jog dėl ankstyvosios meilės stokos smarkiai sulėtėja fizinė bei emocinė vaiko raida ir išsivysto nesugebėjimas mylėti. Net vyresni nei šešiolikos metų jaunuoliai, praradę vieną iš tėvų dėl mirties ar skyrybų, gali nesugebėti įsipareigoti mylimam žmogui. Be to, yra žinoma, kad išsiskyrusių tėvų vaikai dažniau linkę išsiskirti. Tad gyvenimas atrodo lyg būtų neteisingas: skaudžiausių meilės išgyvenimų patiria tie suaugusieji, kuriems labiausiai trūko artimųjų meilės. Sugrįžkime prie mūsų istorijos. Nesugebėjimas mylėti tiesiogiai proporcingas nesugebėjimui adekvačiai, taikiai spręsti konfliktus. Taigi prieiname išvadą: kuo konfliktiškesni poros santykiai gyvenant kartu dėl abiejų brandumo, sugebėjimo mylėti stokos, tuo labiau apsunkintai sprendžiamas ir ištuokos procesas.
Kada neverta klijuoti skylančio puodo?
Kyla ir kitas klausimas – kaip suprasti, kada žmonės tik pykstasi, o ne vienas kitam jaučia neapykantą, dėl kurios jau neverta klijuoti skylančio puodo. Kokie gi būtų tie objektyvūs kriterijai, kuriais remiantis galėtume svarstyti skyrybų galimybę. Amerikiečių psichoanalitikas S. Pittman knygoje „Neištikimybė nėra banali“ siūlo tokius kriterijus: pirmiausia – yra aiškus akivaizdus jūsų paties emocinis bei intymus atšalimas – kai jau kiek įmanoma vengiame savo sutuoktinio, nenorime jo įtraukti į savo planus. Taip pat aiškus ir akivaizdus sutuoktinio emocinis atšalimas – kai sutuoktinis akivaizdžiai negeranoriškas, laikosi pernelyg didelio atstumo, nenori nieko keisti ir aiškinti, nejautrus jūsų emocijoms ir sielvartui. Antras kriterijus – sutuoktinio smurtas: fizinis arba psichologinis smurtas yra akivaizdus ir objektyvus skyrybų kriterijus. Neįmanoma gyventi kartu su žmogum, kuris mus gąsdina ir skaudina. Ir negalima leisti, jog dėl to kentėtų mūsų vaikai. Akivaizdi sutuoktinio nepagarba – nepagarbus sutuoktinis nevertas, kad kitas žmogus su juo gyventų. Vienas kartas – dar nieko baisaus, bet jei matot, jog sutuoktinis iš tiesų jūsų negerbia ir smurtauja, gyvenimas su juo bus tikras pragaras. Tokiu atveju troškimas išsiskirti ne tik teisėtas, bet ir sveikas. Nesveika būtų gyventi su žmogum, kuris jūsų negerbia, žemina ir niekina. Trečias kriterijus – sutuoktinio psichopatologija: įgijęs gyvenimo patirties, žmogus geriau perpranta psichologinius tarpusavio santykių veiksnius ir suvokia, kad sutuoktinis turi sutrikimų. Būna tikrai dramatiškų atvejų, kai skyrybos tikrai būtinos. Nesveika gyventi su sutrikimų turinčiu žmogumi, ypač jei jis nerodo nė menkiausio noro keisti savo disfunkcinį elgesį.
Nuolankumas – ne visada dorybė
Taip mes priėjome ir prie antrosios istorijos, kurioje labai aiškiai matome fizinio ir psichologinio smurtavimo situaciją. Regis, ne tik Linos kaimynei, bet ir daugeliui skaitytojų, ko gero, kils minčių, jog Linai derėtų nebekęsti tokios situacijos. Kaip minėjom anksčiau, nesiliaujantis smurtavimas yra viena iš nediskutuotinų priežasčių, dėl kurios neverta tikėtis gerų permainų. Iš pateiktos istorijos matome, jog Linos sutuoktinis neturi jokio poreikio keisti savo elgesį. Ši istorija labai akivaizdžiai iliustruoja, jog liūdna, žaizdota Linos vaikystė be meilės ir dėmesio neleido jai surasti ir sukurti tinkamų santykių. Liūdniausia, jog tokių santykių seką matome per kartas: Linos vaikai nematę adekvačių būdų, kaip spręsti konfliktus, gerbti artimiausius žmones, tęsia smurto istoriją.
Sužeistiems žmonėms dažniausiai nepavyksta patiems, be pagalbos pakeisti ar nutraukti žalojančius ryšius. Linkėčiau Linai paieškot pagalbos – Moters veiklos centre, Moterų krizių centre, Šeimos centre. Yra pagalba ir smurtaujantiems vyrams – Vyrų krizių centruose. Labai svarbu būtų ir artimųjų, kuriems rūpi Linos likimas, emocinė parama – padrąsinimas, jog romumas ne visada yra geriausias pasirinkimas: kartais reikia, o kartais būtina elgtis drąsiai ir save įtvirtinančiai.
Vilma VĖLYVIENĖ,
psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el.paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Redakcijos prierašas. Jei norite, kad psichologė pakomentuotų Jūsų situacijas, atsakytų į rūpimus klausimus, rašykite el.p. redakcija@mususavaite.lt, mususavaite@gmail.com.
