„…O, kad būtų gyvenęs (-usi) šiais laikais…“ – pamąstome apie gerokai anksčiau mirusį artimą žmogų, kuriam tuomet medicina niekuo negalėjo padėti. Išties šiais laikais medicina sparčiai žengia pirmyn, jos jau negalime įsivaizduoti be gydymo bei diagnostikos tobulinimo, o jos galią didina pasiekimai organų transplantacijos, moderniosios biologijos, genetikos srityse.
Nors tyrimai, kurie atliekami, ieškant naujų gydymo metodų ar naujų medikamentų, yra visiškai įprasti ir jais siekiama tiek žmogaus, tiek ir visuomenės gerovės, o daug žadanti mokslo ir technologijų pažanga atveria naujas perspektyvas ir galimybes, tačiau tuo pat metu kelia naujus pavojus. Būtent todėl biomedicina (graikų k. bios – gyvybė, gyvenimas + medicina), gydymo ir sveikatos saugojimo mokslas, neatsiejamas nuo etikos, mokslo, tiriančio dorovę, žmonių elgesio normas ir vertybes (filosofijoje etiškas elgesys yra tas, kuris laikomas „geru“ arba „teisingu“), mat medicinos mokslų srityje tik etika gali nubrėžti liniją tarp to, kas yra galima, ir to, kas yra priimtina. Pagal Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos (1948 m.) nuostatas pagarba žmogaus orumui, teisę į kurią gimdami įgyja visi žmonijos nariai, turi būti svarbesnė nei visos kitos nuostatos.
Taigi būtent apie biomedicininę etiką mintimis su „Mūsų savaitės“ skaitytojais dalijasi Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS.
Etikos laikymasis – žmoguje išlikusiam pirmykščiam gyvuliškumui pažaboti
„Kalbant apie biomedicininę etiką, – sako V. Vyšniauskas, – pirmiausiai reikėtų apsibrėžti deontologija, naujų biomedicininių sprendimų arba požiūrių diagnostika, biotechnologijos, gyvybės palaikymo, filosofiniai genų terapijos (inžinerijos) aspektais. Taip pat reikėtų paliesti mirties sampratą, eutanazijos problemą, kamieninių ląstelių klausimą“.
Kokie šių klausimų etiniai sprendimo būdai? Kuo remiantis juos spręsti? Gydytojas iš pradžių atsako lakoniškai, pacituodamas šv. Augustiną: „Viską galima daryti, bet daryk su meile, ir bus pozityvus rezultatas“, mat meilė gali akligatvius paversti greitkeliais. Bet mūsų pasaulyje meilės principas, deja, labai dažnai – dar tik siekiamybė, todėl ir remiamės etika, šįkart – biomedicinine etika.
Medicininė etika, kaip teigiama „Vikipedijoje“, – moralinės filosofijos dalis, taip pat ir medicinos filosofijos dalis. Viena iš medicininės etikos dalių – deontologija (gr. δέον, deon – pareiga, prievolė + gr. -λογία, -logia – mokslas) – etikos teorija, teigianti, kad poelgiai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių. Nors teorijos šalininkai sutinka, kad pasekmės yra svarbu, jie teigia, jog mes privalome daryti savaime gerus poelgius (pavyzdžiui, sakyti tiesą), net jei jų pasekmės bus blogos. Deontologija nusako tam tikras situacijas, tam tikrų žmonių grupių elgseną, taisykles, kurios įgyjamos valios, tradicijų dėka, reglamentuojamos juridiškai, yra privalomos. Vertinant medicininę aplinką, žmonių bendravimo taisyklės išvedamos logiškai. „Medicininė deontologija, – aiškina V. Vyšniauskas, – apima santykius tarp gydytojų, gydytojų ir slaugytojų, gydytojų ir pacientų. Kategorinis reikalavimas prie pareigos (profesionalios savybės: savo srities žinojimas, ekspertizė, teorinis ir praktinis įgūdžių žinojimas) teisinio reglamentavimo – dėmesingumas, jautrumas, susivaldymas, gebėjimas išklausyti, išmintis bei pozityvus, viską apimantis žmogiškumas – tuo reikia grįsti tarpusavio santykius. Ir to pakanka“.
Kam tiek formalumų? Gydytojas atsako paprastai: „Kalbant apie žmogų kaip apie biologinę būtybę, vienas iš jo apibūdinimų skelbia, jog tai maištaujanti būtybė, laužanti santykius, sukylanti prieš nustatytas visuomenės normas. Tai paveldėta evoliucijos eigoje. Visiems yra būdingas neigimas, priešiškumas. Ir tik evoliucijos eigoje išsivystė žmogaus rafinuotumas. Pavyzdžiui, liūtas žiaurumą rodo, kai reikia maisto, kai nori būti saugus, ir niekada nepuola dėl to, kad pultų. O žmogus žudo, kad jam tai patinka, gražu pažiūrėti. Žvėrys nekankina, žmogus kankina, jam taip patinka. Negatyvios pramogos tik žmogui būdingos. Jame išlikęs pirmykštis gyvuliškumas“.
Visa jėga iškylantis naudos ir žalos santykis
Naujos biomedicininės technologijos, pasak V. Vyšniausko, susijusios su ligų diagnostika, atliekama rentgeno kompiuterine tomografija, susijusia su radionukliniais tyrimais su radioaktyviaisiais izotopais, magnetinio rezonanso, endoskopinio, žmogaus vidaus erdvių optiniais tyrimais, pozitronų emisijos tomografija (PET) kaip diagnostinis įrankis vėžiniams susirgimams, širdies raumens gyvybingumui diagnozuoti, rodos, nesukelia etinių problemų – kaip tik pagerina diagnostiką, padeda gydytojui priimti sprendimus, naudingus pacientui: greita, patikima diagnostika leidžia sudaryti patikimą gydymo planą.
Bet, anot gydytojo, medicinos etikos problemos terapijoje, gydyme, išryškėja naudojat radijo izotopus, kurie lenda į ląstelę ląstelės struktūros ir ląstelių metobolizmo (medžiagų apykaitos) lygmenyje. Taip pat derėtų vadinti filosofiniais genų terapijos (vadinamosios genų inžinerijos) aspektus: čia technologijos įgalina keisti net genetinį kodą, galima genus įvesti į somatines ląsteles ir gydyti ligas, tačiau genus keisti galima ir lytinėse ląstelėse, keisti asmenį, net žudyti gemalo lygmenyje. Kai pastebimi genetiniai defektai, neleisti jam vystytis (jau kasdienybe tapęs porų apsisprendimas negimdyti po apsilankymo genetikos centre tokiais atvejais), žmones žudikus gaminti, kareivius, žmones be emocijų ir t.t. „Ar turime teisę žudyti žmogų gemalo pavidale?“ – retoriškai klausia V. Vyšniauskas ir pateikia pavyzdį – dabartinio Anglijos premjero sūnų, sirgusį genetine liga. „Mano nuostabusis vaikas, – kalbėjęs politikas sūnui mirus, – jis priversdavo galvoti, netgi keisti savo elgesį“. Žiūrėdamas į tą vaiką, bendraudamas su juo, tėvas matė gyvenimą kitokį, gyveno čia ir dabar…
„Genetinė pažanga gali padėti tobulinti sveikatos priežiūrą, gydymą, diagnostiką, bet gali turėti ir destruktyvių padarinių: kenkti, žudyti, gryninti rases, – reziumuoja gydytojas, – prieiti prie paties baisiausio dalyko – eugenetikos (žmonių giminės, rasės tobulinimo). Sprendžiant ypač genų inžinerijos, taip pat nano technologijų, įgalinančių ne tik vaistą, gydymo priemonę nunešti tiesiai į ląstelę, tiesiai paveikti sergančio organo dalį, nesukeliant pašalinių reiškinių, klausimus visa jėga, visu aštrumu iškyla visų šių priemonių naudos ir žalos santykis, ir vargas žmonijai, jei santykis bus nukreiptas žalos naudai…“
Naujos biomedicininės technologijos pakeitė požiūrį ir į mirties traktavimą
Taigi ne vienu atveju, kai kalbame apie biomedicinines technologijas, riba tarp gėrio ir blogio kartais labai sunkiai matoma, netgi išvis nepastebima. Štai, pavyzdžiui, tobuli kompiuterizuoti kvėpavimo aparatai, tobuli dirbtiniai inkstai, arba dializės aparatai, sumenkus inkstų funkcijoms, atlieka pakaitinį inkstų funkcijų darbą, įvairiausi dirbtiniai vožtuvai, stimuliatoriai, defibriatoriai – pacientas dėl to gali dešimtmečius gyventi. Puiku būtų, jei nesukeltų nemažai etinių problemų. „Dirbtinė širdis kartu su dirbtiniu krūtinės aparatu arba širdies skilvelių darbą pavaduojantys aparatai, dirbtinės kraujotakos aparatai kartu su dirbtiniu kvėpavimo aparatu, – sako V. Vyšniauskas, – gali tęsti nepagydomo arba paciento, kurio smegenys mirusios, gyvybę, faktiškai mirusio žmogaus gyvybę, užtikrinant gerą slaugą, palaikyti nuo kelių iki keliolikos metų (XX a. pabaigoje–XXI a. mirtis traktuojama, kai miršta žmogaus smegenys (žievė ir smegenų pamatas), XVIII–XIX a. – kai sustoja širdis ir kvėpavimas). Deja, daugialypės smegenų funkcijos pakaitinės terapijos nėra. Mano ribotu protu, vargu ar išvis tai įmanoma. Be kraujo daugiau kaip 5 min. smegenys negali būti. Kuo evoliucijos eigoje organizmas, produktas yra labiausiai ištobulėjęs, tuo labiau jis pažeidžiamas. Nėra užfiksuota tokių atvejų, kad negrįžtamai pažeistos smegenys atsistatytų iki žmogaus asmenybės grįžimo, kai tuo tarpu, pajungus dirbtinę širdį, širdis gali pailsėti ir vėl dirbti, jei turi savyje gyvybinių rezervų“.
Mirties supratimo filosofija ir etinė problema
Taigi kas yra mirtis, kaip ją nugalėti? Net priešistorėje žmogus domėjosi tuo, o visų laikų filosofai šiam klausimui skyrė ypatingą dėmesį (štai kad Antikos mąstytojai: Platonas, kalbėdamas apie transcendenciją, kūno–dvasios vienybę ir atskirybę, sakė, jog kūnas suyra, dvasia pakyla į aukštybes; Demokritas teigė „buitiškiau“: gyvas daiktas suyra į sudedamąsias dalis, tampa medžiaga naujam „statiniui“ Visatos begalinio ciklo fone…).
„Mirtis – sako V. Vyšniauskas, – būtinybė, ne duotybė, esamybė. Mirtis – ne pabaiga, o naujumo pradžia. Mirtis neturi asmeninės prasmės: per daug mes sureikšminame save, mes svarbūs tik mūsų artimųjų rate. Mirtis atitinka mūsų prigimtį: ji duotybė nuo gyvybės pradžios, todėl ji negali būti bloga. Svarbiau yra rūšies, giminės, genties išlikimas negu vieno“.
Mirtis, kaip tam tikros atkarpos pabaiga, duota ne tik visam organizmui: yra duota tam tikra atkarpa net kiekvienai organo audinio ląstelei, nuolat vyksta natūralus mirimo procesas – apaptozė (nykimas). Kas rudenį vyksta su medžių lapais, tas pats ir būna su kiekviena ląstele.
„Kas atitinka prigimtį, negali būti bloga“, – sako gydytojas, mirčiai tokiu atveju jokiais būdais neklijuodamas epiteto „bloga“. – Medicina turėtų gerinti gyvenimo kokybę, bet nesistengti gyvenimą tęsti bet kokia kaina, mat pratęsdami asmens mirimą tik nukeliame mirimo datą ant paminklo“. Čia paliečiama kita opi problema – eutanazija, savarankiškas valios vyksmo pasirinktas gyvybės nutraukimas, esant nepagydomai ligai, susenus, nepataisomai sunykus organų, audinių funkcijai, kai nuo žmogaus tampama tik asmeniu (Engelhardto, skyrusio du dalykus: a) asmuo, b) žmogus su mąstymu, savo aplinkos vertinimu, protu, logika, savimone, kad jis yra žmogus, požiūris). „Atliekant eutanaziją (arba – asistuojančią savižudybę: padėti, nekliudyti nusižudyti), reikalingos sąlygos: atitinkamas bendravimas, kultūros lygis, ekonominio išsivystymo lygis, tobuli socialiniai santykiai tarp žmonių, – sako V. Vyšniauskas. – Šiuo metu Lietuvoje šių sąlygų išpildymo nėra, todėl apie eutanazijos įteisinimą kalbėti dar anksti“. Pasak gydytojo, pirmiausiai reikia sutvarkyti beprasmį mirimo proceso tęsimą. Šiuo metu yra viena įteisinta mirimo forma: nutraukti gyvybinių funkcijų palaikymą diagnozavus smegenų mirtį. Tačiau privaloma vykdyti kardiopulmoninį gaivinimą klinikinei mirčiai ištikus kiekvieną ligonį, net jei jo pasveikimas, grįžimas į gyvenimą neįmanomas. Gal etiškiau būtų jo nevykdyti asmeniui, kuris sąmoningai notariškai pareiškia, kad nenori būti gaivinamas, kai ištiks klinikinė mirtis? Medikui atminty likęs Londono Karališkojo universiteto ligoninėje esantis užrašas prieš palatą: „Stop! Pacientas miršta, jam netrukdyti“. „Žmogus turi teisę ne tik į gyvenimą, bet ir į mirtį, – sako V. Vyšniauskas. – Lėtinių ir nepagydomų ligų atvejais tam tikrose situacijose etiškiau būtų, kad gydytojas netrukdytų pacientui numirti…“
Sprendimo būdai
„Aš nepajėgus išspręsti šių etinių problemų, – pripažįsta gydytojas, – tai turėtų daryti ekspertai, vadovaudamiesi mokslu, logika, išmintimi, įtraukdami nebūtinai mokslininkus, bet ir paprastus žmones, nes daug kas paslėpta nuo protingų, išmintingų, didingų, o apreikšta mažutėliams… Bet, kaip medikas, žmogus, turiu principus, kuriais būtų šių biomedicininių etikos klausimų sprendimo būdai būtų vykdomi: pasverk naudos ir žalos santykį; apmąstyk; įsiklausyk ir suvok“. V. Vyšniauskas savo principus plačiau paaiškina pirmiausiai remdamasis jau anksčiau cituotu Šv. Augustinu: „Viskas galima, bet daryk su meile, ir bus pozityvus rezultatas, nes meilė gali akligatvius greitkeliais paversti“ bei akcentuodamas, jog medicina turėtų gerinti gyvenimo kokybę, o ne bet kokia kaina pratęsti egzistenciją. O kad būtų lengviau su meile gerinti gyvenimo kokybę, reikia suvokti meilės rūšis: a) seksas – kūniškoji meilė tarp vyro ir moters, įgimta kiekvienam gyvam organizmui, atgaminimas į save panašius; tiesa, seksas turėtų būti ne vulgarus, o su žmogiškumo veidu; b) filio – meilė mokslui, išminčiai, tėvynei; c) caritas – pagalba stokojančiam, padėjimas kritinėje situacijoje; d) agapė – visaapimanti (tarpusavio santykiuose) meilė, santykis tarp gyvybės ir mirties. „Žiūrėk su meile tarp žmonių ir gamtos, suprasi, kada „žudyti“, kada asistuoti“, – apibendrina gydytojas.
Laima GRIGAITYTĖ
