Slėptuvėje prie tilvikų balos

Viskas prasidėjo balandžio mėnesio viduryje, kai grįždamas iš pavasario giesmininkų fotomedžioklės visai netikėtai iš apsemtų pamiškės laukų išbaidžiau porelę šaukštasnapių ančių. O kai joms įkandin pakilo ir pypsėdami tolyn nulėkė ir du tilvikai, per keletą sekundžių gimė ir planas.

Grįžęs namo, literatūroje pasitikslinau tilvikų rūšį – tai buvo brastiniai tilvikai. Lyg ir nieko ypatingo, dažna rūšis, bet kai tokia proga visai netoli namų, tai ją išnaudoti tiesiog būtina. Tą patį vakarą čiupau palapinę, maskuojantį tinklą ir iki sutemų jau įsirengiau slėptuvę. Pastatęs palapinę, ant jos užmečiau tinklą ir kiek įmanoma užmaskavau sausa pernykšte žole. Gavosi kažkas panašaus į seną šieno kupetą…

Pasitikslinau saulės tekėjimo laiką, kad nepavėluočiau. Bet nusprendžiau nerizikuoti – pavakarieniavęs nutariau slėptuvėje ir nakvoti. Tuo palapinė ir gerai, kad joje visi įmanomi patogumai – sausa, santykinai šilta, nepučia vėjas ir nekanda uodai… Visa bėda – prieš eidamas į slėptuvę, prisėdau prie FB. Ir asmeninėmis žinutėmis susirašinėjant su vienu medžiotoju, pasisuko kalba apie karštakošius jo kolegas, naktimis bokšteliuose tykančius šernų… Apie tuos, kur į garsą šauna, o po to žiūri, į ką pataikė. Einant tamsiu mišku, buvo visai nejuokinga…

Bet kokiu atveju lygiai vidurnaktį (mistiška, ar ne?) išsitiesiau miegmaišyje ir pabandžiau užmigt. Miegojau puikiai, bet… trumpai. Pirmas „žadintuvas“ prisistatė apie pusę keturių, kai dar nieko nematyti. O pypsėjo tiesiai prieš palapinę. Teko palaukti, kol nueis toliau, kad objektyvą iškišt galėčiau. Atskrido keletas didžiųjų ančių. Štai to tai nesitikėjau – pradėjo turkštis panosėje, jų fotografuoti neplanavau, bet pabaidyti irgi negalėjau. Vis tik pritaikęs momentą pradėjau fotografuoti. Nors ką ten fotografavimas – gyvai iš taip arti stebėti paukščius tiesiog nuostabu. Diena buvo apniukus, pūtė stiprus vėjas tiesiai į fotografavimo angą, tad kas kiek laiko prie fotoaparato paprasčiausiai užgeldavau pirštus. Kai aprimo vėjas, pradėjo lynoti. Taip tyliai, švelniai, ramiai, mažais lašeliais. O tilvikams lietutis nei motais. Braidė seklumose iš po kupstų traukdami apsiuvų lervas ir kitus panašius gyvius, kartkartėmis trumpai snustelėdavo, pasitvarkydavo plunksnas – ir vėl iš naujo. Patinėlį nuo patelės atskirti bandžiau tik pagal elgesį, nes išorė visiškai vienoda. Kai poravosi, net nustebau, kad atspėjau. Keletą kartų praėjo taip arti, kad netilpo į kadrą…. Prabuvau iki vidurdienio.

Tokios sėkmės paskatintas  slėptuvėje praleidau ir kitą rytą, tačiau apsiskaičiavau dėl saulėtekio ir atėjau jau švintant. Tilvikus mačiau tik iš tolo, trumpam priešingoje balos pusėje buvo nutūpus gervė, tačiau labai greitai pakilo ir nusklendė pas toliau laukuose klykaujančias gentaines.

Savaitgalis baigėsi. Darbo dienomis porą kartų bandžiau tykoti slėptuvėje pavakare, tačiau vieną kartą saulę palydėjau su trijų antinų kompanija, o kitą vakarą temačiau didžiosios anties patelę.

Nekantriai laukiau artimiausio laisvadienio ir jau nevėluodamas vėl įsitaisiau slėptuvėje. Tilvikai atskrido dar tamsoje, bet fotografavimui buvo per tamsu, todėl gana nemažai filmavau. Ir netikėtai pasisekė – nufilmavau tilvikų tuoktuves stambiu planu (filmuką galima pažiūrėti mano FB paskyroje). Tačiau tuo mano sėkmė tą rytą ir baigėsi – aprasojo vidiniai objektyvo lęšiai ir teko pėdinti namo.

Po savaitės aš vėl palapinėje. Prašvitus – tylu. Bet tylu tik baloje, aplinkui verda smulkiųjų giesmininkų gyvenimas. Kikiliai, pečialindos, strazdai… Tiesiai virš palapinės girdėjau uodeguotąją zylę. Pagaliau atskrido pirmasis tilvikas. Ir staiga iš švendryno išlėkęs kažkoks pūkų kamuoliukas jį nuvijo! Taip pirmąjį kartą toje baloje pamačiau mažuosius kragus. Giliausia vieta buvo ne priešais, o šalia slėptuvės, tad prisiklausiau jų gugenimo iki soties. Labai triukšmingi mažyliai, bet ir labai atsargūs. Jau prisikūriau planų, kaip juos fotografuosiu, bet… likau vienas. Viena valanda, antra. Saulė pradėjo kaitint. O baloje visiškas štilis. Na ką, ruošiuosi namo… Iškišu galvą iš palapinės – pasirodo šalimais medyje tyko suopis, o prie šio „sargybinio“ mažieji mano modeliai į atviras vietas nelenda… Kitas kartas buvo vakarinis, bet visiškai „tuščias“. Taip jau kartais būna. Dažniau, nei norėtųsi.

Dar po savaitės bala mane pasitiko vėl pasikeitusi. Sausus stagarus pakeitė žolynai, vanduo nuseko. Tilvikai nepasirodė, tik tolėliau sukinėjosi jau pažįstami antinai ir vienas iš mažųjų kragų.

Po keleto dienų žolės dar padaugėjo, tačiau iš vandens iškilo mano prieš mėnesį įmestas kelmas, kuris tapo mėgstama tilvikų tupėjimo vieta. Tądien ir padariau labiausiai vykusias tilviko nuotraukas. Nuostabus jo šokis, tik gaila, kad toks ankstyvas. Pakilus saulei, dar papozavo, bet jau nebešoko.

Kitą kartą mane vėl aplankė gervė, bevarlinėdama prie slėptuvės priartėjo vos per keliolika metrų. O kaip ji mankštinosi… Gaila, kad taip sunku nuotraukose perteikti akimirkos grožį. Gervė nuėjo, likau su tilvikais ir kragiuku tolumoje. Norėjau jau kilti namolio, bet pažvelgęs į šalį – apstulbau: iš miško prieglobsčio į „mano“ balą pamažėliais ėjo stirninas. Vis tik krantas jam pasirodė klampokas, tad nepriėjęs vandens pasuko link jaunų alksnelių, į vieną jų patrynė vis dar pūkuotus ragelius ir nuėjo tolyn. Dar nufotografavau snūduriuojantį kragą ir taip užbaigiau dieną.

Praėjus dar vienai savaitei, balą vos bepažinau. Vanduo atsitraukė per dešimtį metrų, prieš slėptuvę tik dumblo klanas… Per visą rytą mane porą kartų aplankė tik viena baltoji kielė, kuri prisirinkus pilną snapą visokio gėrio vis nešė savo mažiesiems besočiams.

Paskutiniąją pavasario dieną nusprendžiau slėptuvę ardyti. Tilvikai jau rūpinosi savo mažaisiais kažkur miške, neužsukdavo net maisto paieškoti. O ir kragams nesinorėjo trukdyti – spėju, kad savo lizdą jie susikrovė vos už keliolikos metrų nuo slėptuvės. Visą rytą stebėjęs, nei karto nepamačiau vienu metu abejų kragų, tai reiškė, kad vienas jų peri, tad tiesiog privalėjau jiems netrukdyti. Dar nufotografavau prieš slėptuvę po dumblą maknojantį gandrą, jauniklius bevedžiojančią didžiosios zylės patelę, kuri su savo šeimyna mano slėptuvę pasirinko poilsio vieta, ant slėptuvės skruzdes berenkantį driežą ir sparnus mankštinantį mažąjį kragą.

Tada susivyniojau miegmaišį, tinklą, išsiardžiau palapinę… Taip baigėsi pusantro mėnesio stovėjusios slėptuvės istorija.

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1