Nijolė Vasylienė: kai darbas pakyla iki kūrybos

Bertoldas Brechtas yra pasakęs: „Visos meno rūšys skirtos didžiausiam iš menų – menui gyventi žemėje. Kuriančio žmogaus misija yra ne vien išreikšti save, savo laiką, bet pirmiausia – skleisti harmoniją. Jukgebėjimas kurti – tai didžiausia dovana, kuria gamta apdovanojo žmogų, bet jokios gyvenimo gėrybės nebus mielos, jeigu jomis nesidalysi su kitais. Jei viską pasiliksi vien sau – liks tik varginantis darbas, neteikiantis nei džiaugsmo, nei prasmės. Reikia mylėti tai, ką darai, tik tada darbas pakils iki kūrybos. Prisilietęs prie meno žmogus tampa kitoks – sudėtingesnis, ne visada suprantamas, tačiau saugo savyje ir neša per gyvenimą kūrybos ugnelę, tarsi žemiškasis Prometėjas, dalydamas po truputį ją visiems. Knygos, tapyba, skulptūra, muzika, šokis – tai didžiulis stebuklas, duotas žmogui. Ir galbūt šokyje labiausiai atsiskleidžia žmogus, kadangi jame telpa ir muzika, ir poezija. Tai žmogaus jausmų, potyrių, išgyvenimų sintezė. Apie tai kalbamės su choreografe, Marijampolės kolegijos dėstytoja Nijole VASYLIENE.

– Kas jums yra šokis?

– Paprastai kalbant, šokis – tai visa apimanti kūno kalba, kuria galime pasakyti viską, nupiešti tarsi paveikslą, įkūnijantį žmogaus jausmus, nuotaikas. Jis estetizuoja žmogų, daro įtaką kūno išraiškai, sukonstruoja vizualųjį anatominį įvaizdį. Palyginčiau šokį su plastikos chirurgija, kuri formuoja kūną, iš anksto numatant, kaip jis turi atrodyti. Statydamas šokį matai, kas bus, kaip atrodys žmogus judesyje, ypač svarbu išorės ir vidaus sintezė. Tam, kad pasiektum tobulą judesį, reikia daug dirbti. Šokis kartu yra ir paprastas, ir labai sudėtingas, jis leidžia ne tik išreikšti vidinius jausmus, bet ir per judesius atsipalaiduoti, nuimti įtampą. Kiekvienas iš mūsų judame unikaliai. Tai tarsi įsiklausymas, kaip kalba kūnas.

– Žmogaus pasirinkimą paprastai nulemia svajonė, deja, ne visi ją sugeba

įgyvendinti. O kartais svarbesnis ir pagrindinis stimulas būna tik atsitiktinumas, netyčia pasitaikiusi proga, kuri ir tampa gyvenimo ašimi…

– Mano atveju gal tikrai daugiau buvo atsitiktinumas. Mokydamasi mokykloje

mėgau šokti, tačiau nebuvo jokios konkrečios svajonės, susijusios su šokiu. Didelę įtaką man darė mokytoja, mylėjusi šokį. Mūsų mokykloje vyko atranka į M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir, matyt, tiko mano fiziniai duomenys, patekau į liaudies šokio klasę, kur buvo ruošiami šokėjai „Lietuvos“ šokių ansambliui. Namuose gilių šaknų, nulėmusių mano specialybę, nėra. Žinoma, namuose buvo meniška aplinka, buvo ir muzika, ir šokis, ir knygos, gal todėl ir buvo suformuotas mano polinkis į meną.

– O jeigu ne šokis, tai kas?

– Žurnalistika arba teisė. Tačiau likimas nusprendė už mane. Teko dirbti įvairiose pareigose Plungės kultūros namuose, vidurinėje mokykloje, Plungės statybos technikume. Ilgai dirbta Plungės kultūros namų dainų ir šokių ansamblio „Suvartukas“ baletmeistere, vyr. baletmeistere ir meno vadove mano sukurtame vaikų šokių ansamblyje „Žirginėliai“. Vėliau – studijos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, kur įgijau kultūros-švietimo darbuotojo, baletmeisterio-pedagogo specialybę. Baigiau ir Šiaulių universiteto magistrantūros studijas, man suteiktas edukologijos magistro laipsnis (specializacija – švietimo vadyba). Dirbau ir tebedirbu švietimo ir kultūros įstaigose, taip pat teko dirbti tuometinio Kapsuko m. DŽDT komiteto pirmininko pavaduotoja, daugiau nei dvidešimt metų esu Marijampolės kolegijos lektorė, Menų katedros vedėja. Aktyviai dalyvauju Marijampolės apskrities regioninės etninės kultūros globos tarybos veikloje, Esu Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto dėstytoja, Prancūzų kultūros asociacijos Marijampolėje narė. Beje, man labai daug davė prancūzų kultūra, gal dėl to, kad moku prancūzų kalbą.

– Dabar neigiama viskas, kas buvo sovietiniais laikais. Bet ar viskas buvo taip blogai? Jūs buvote atsakinga už kultūrą ir švietimą mieste, todėl jums lengviausia yra palyginti.

– Nieko negalima nei atmesti, nei pamiršti. Darėme, ką galėjome, tiek anksčiau, tiek

dabar. Man pasitaikė laimė ir garbė dirbti su žmogumi, visą savo širdį atidavusiu mūsų miestui. Tuometis vykdomojo komiteto pirmininkas Kęstutis Subačius daug dėmesio skyrė kultūrai, miesto puošimui, meno žmonėms. Tai sąžiningas ir garbingas žmogus, to meto šviesulys. Visai nesvarbu, koks laikmetis, svarbu tai, ką tu nešioji savo širdyje. Juk tais laikais buvo atgaivintas teatras, įkurta televizija, jau nekalbant apie gausybę renginių, į kuriuos atvažiuodavo garsios Lietuvos asmenybės. Nebuvo tramdomųjų marškinių, dirbome iš širdies. Gal tik tuo metu per daug buvo masinių ideologinių renginių, bet ką darysi, taip turėjo būti, reikėjo prisitaikyti.

– Kaip manote, ar šiandien kultūrai ir švietimui skiriama pakankamai dėmesio?

– Šiandien menininkai neturi į ką atsiremti, jiems nelengva, ne visada gali parduoti

savo sukurtą produktą, valstybei tai nelabai rūpi. Gaila, kad valstybė nusisukusi nuo švietimo ir kultūros, vyksta įvairios reformos – tik ar jos visada tikslingos? Užtenka pagalvoti vien apie jaunimo emigraciją. Buvo įvairių problemų ir sovietmečiu, bet nors nereikėjo išvažiuoti iš šalies. Turime laisvę, bet neturime valstybės paramos ir palaikymo.

– Kiek žinau, neapsiribojate vien savo dalyko dėstymu kolegijoje. Kas dar nuveikta ir kokius dar darbus planuojate?

– Esu kelių respublikinių dainų ir šokių švenčių baletmeisterė, Suvalkijos krašto šokio kolektyvų sambūrių organizatorė, šokių kūrėja. Už sukurtus šokius „Naujienos“ ir „Žirginėliai“ apdovanota kūrybinės premijos laureatės vardu. Be tiesioginio darbo, organizuoju daug parodų, konferencijų, seminarų, gebu suburti įvairių meno šakų menininkus, organizuoti pedagogines meno studijas, diegti naujoves. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriu naujoms studijų programoms rengti ir įgyvendinti. Ypač džiaugiuosi savo parengtomis programomis „Įvaizdžio stilistas“ ir „Šokio pedagogika“. Tai svarbiausi profesinę kompetenciją ir profesionalumą grindžiantys darbai. Daug dirbu ir siekiu asmeninio gyvenimo kokybės, stengiuosi visur suspėti ir spėju – dėl užsispyrimo, valios ir ištvermės, įgytų studijuojant choreografiją. Jau šešti metai dirbu vadove-savanore su Trečiojo amžiaus universiteto moterų šokio grupe. Džiugina jos įspūdingi pasirodymai, veržlus moterų požiūris į repertuarą, mano kurtų šokių atlikimas, kuriuos šiltai priima žiūrovai.

– Žinau, kad jūsų arsenale daugybė reikšmingų apdovanojimų

– Net pati nustebau, kiek daug turiu apdovanojimų. Esu apdovanota Lietuvos Prezidento, švietimo, kultūros ministrų, Marijampolės apskrities viršininko administracijos, Marijampolės miesto savivaldybės mero padėkos raštais, Šimtmečio Lietuvos šokio medaliu, Marijampolės kolegijos direktoriaus padėkos raštais už Kultūrinės veiklos vadybos studijų programos, Etninės kultūros veiklos organizavimo specializacijos rengimą (2006 m.), už indėlį organizuojant tarptautinį plenerą „Užpildyta erdvė- 3“, už idėją ir iniciatyvą įgyvendinant projektą „Menų takas“ Edukologijos ir socialinio darbo fakultete ir kt. „Erasmus“ padėkos raštą gavau už studijų tarptautiškumo veiklą. Pagal šią programą dirbau Ispanijos Valensijos katalikiškajame ir Turkijos Adnan Menderes universitetuose.

– Kas jums yra didžiausia vertybė gyvenime?

– Išsilavinimas, žinios, nes kitaip nerasi savęs, nesukursi savyje asmenybės. Juk tai suteikia viską, ypač moteriai. Privalu, kad ji būtų ne vien namų šeimininkė ar tik vyro žmona. Kita vertybė – šeima, santykiai joje. Moteris yra aplinkos kūrėja, ir viskas šeimoje priklauso nuo jos.

– Keliais žodžiais apibūdinkite save.

– Reikli sau, valinga, ištverminga, kantri, tolerantiška.

– Žmogaus užduotis pasaulyje…

– Visi žmonės į pasaulį ateina kokiam nors darbui, tai tiesiog genetiškai užkoduota.

Gimsta tam, kad įgyvendintų svajones, paliktų savo pėdsaką.

– Ką manote apie kuriančių žmonių viešumą? Ar jis visada toks saldus, ar dažniau tenka nuryti karčią piliulę?

– Viešumas, populiarumas labai svarbūs kūrėjo profesijai, bet kiekvienas žmogus, viešindamas savo gyvenimą, tampa savo dvasinio gyvenimo įkaitu. Viešumas „suvalgo“ jo gyvenimą.

– O kaip laisvalaikis, ar nors kiek jo turite sau ir šeimai?

– Su vyru turime panašius laisvalaikio pomėgius, todėl, be darbų puoselėjant sodą ir savo mylimas gėles, esame aktyvaus laisvalaikio ir poilsio gerbėjai. Netingime bėgioti, lankyti baseiną, slidinėti ir važinėti dviračiais. Smagu, kad mūsų pavyzdžiu seka ir artimieji. Neabejingi esame gyvenimo kokybės paieškoms, nuolat keičiame ir keičiamės, abu tobuliname užsienio kalbų žinias, kažkaip sekasi kartu spręsti gana konfliktiškus klausimus. Gerbiame vienas kito pasirinkimus, svarbiausiais dalykais laikome nuoširdumą ir gerumą.

– Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Asmeninio albumo nuotrauka.

Nr. 10 (14), 2013 m. kovo 9–15 d.