Kai atrandi ryšį su žeme, visi su ja susiję darbai iš tiesų būna netgi ne darbai, o tikra palaima, kuri atgaivina ir kūną, ir sielą. Štai tokia filosofija vadovaujasi marijampoliečiai Dalė ir Danas RUDZEVIČIAI, kiekvieną laisvesnę nuo darbo bei pareigų mieste minutę skiriantys vasaros sodybai, kuri dėl meilės žemei ir darbui tapo tikru rojaus kampeliu. Kruopščiai prižiūrima jų sodybos, esančios Rūdos kaime (Vilkaviškio r., Gižų sen.), veja, visžaliai medeliai ir krūmai, skoningai suformuoti gėlynai, akmens, medžio, metalo dermė sodybvietės dekoro elementuose, prie pat vasarnamio dailiai „įtupdytas“ tvenkinys – tai ne tik penas akims. Graži sodybos aplinka spinduliuoja jaukią aurą, kuri traukte traukia ne vien šeimininkus kuo daugiau laiko čia praleisti, bet buria ir artimuosius, draugus, bičiulius.
Paveldėtoje žemėje – priebėga nuo miesto triukšmo
Išpuoselėta sodyba atsirado Dano Rudzevičiaus tėviškėje Rūdos kaime. Prieš šiek tiek daugiau nei dešimt metų mirdama Dano mama visiems trims savo sūnums padalijo žemę. Kiekvienam teko po pusantro hektaro. Paveldėta žemė smėlinga, nederlinga – nė ožkai nebūtų ką ėsti iš jos, kaip juokaujama, nors pats kaimas, kurį žmonės nuo seno Šilkalniu vadina, miškų apsuptyje akį traukia gražiu gamtovaizdžiu. Danas su žmona daug negalvojo, ką darys su paveldėtu sklypu. „Neparduosiu tėviškės, – tvirtai nusprendė jis. – Išsikasiu tvenkinį, prisiveisiu žuvų, atvažiuosiu pažvejoti.“ O kad ir žmonai čia būtų noro atvažiuoti, nagingas vyras pažadėjo pirtelę pastatyti – tik jiems dviem, mat trys sutuoktinių vaikai buvo jau suaugę, beišeinantys iš tėvų namų. Danas žodžių vėjais nelaidė: kibo buvusios apmaurojusios kūdros vietoje kasti tvenkinį. Dabar šiame 5 arų tvenkinyje, tikroje sodybos puošmenoje, auga ne tik lelijos, bet ir gausiai veisiasi žuvys: lynai, karpiai, net unguriai. Griebėsi ir pirtelės statybų, tiesa, jau su tam tikromis pataisomis. Mat žmona panoro, kad pirtelė būtų didesnė, kad ir vaikai galėtų joje tilpti. Kai statybos įsibėgėjo, nejučia pirminis sumanymas visiškai pasikeitė: pirties – nė kvapo, o pastatas virto jaukiu vasarnamiu, kuriame atsirado ir poilsio kambarys, virtuvė, dušas… Pastačius vasarnamį, ėmė ryškėti visos sodybvietės vizija: tai bus ilsėtis, pabėgti iš miesto skirta vieta. Vėliau atsirado ir kubilas, pavėsinė, po to kita, kilo ir kiti statiniai (jaukus dukters šeimos namelis, jau tapęs „scena“ ne tik giminės susirinkimams, bet ir kaimo šventėms, baigiamas įrengti pirties pastatas), o moters rankos ėmė gražinti aplinką…
Rudzevičiai skaičiuoja: septyneri metai, ir plikas laukas, besikeičiantis su brūzgynais, virto tikra atgaiva širdžiai (sutuoktiniai kukliai nutyli, jog tuo laikotarpiu skaičiuotas ir jų darbas kuriant sodybą…).
Sodybos aplinkos tvarkymo darbai – atradus ryšį su žeme
„Nors esu kilusi iš kaimo, su žeme jokio ryšio neturėjau, – pasakoja D. Ruzdevičienė. – Žemės darbai man asocijavosi su bulvių, runkelių ravėjimu – tiek temokėjau. Ir, žinoma, tai nebuvo tie darbai, kurie teiktų malonumo.“ Moteriai įstrigęs jos motinos patarimas, kurio išmintimi dabar jau net neabejoja. Nesveikuojančiai dukrai motina liepusi… griebti į rankas dalgį, kauptuką ir eiti į pievą, vagą – taip ji esą visas negalias pamesianti. Kad mamos žodžiai – tikra tiesa, D. Rudzevičienė įsitikino ne iš karto, o kad ryšys su žeme ne tik sveikatą, bet ir džiaugsmą duoda, įsitikino, kai pati ėmė rūpintis sodybos aplinka.
Rudzevičiai nesamdė specialistų, nesidairė į pavyzdingai prižiūrimas sodybas, tvarkydami savo sodybos aplinką. Kaip jų galvos nešė, taip darė, tiesa, darniai pasitardami vienas su kitu. Žinoma, lemiamas žodis buvo žmonos. D. Ruzdzevičienė išmoko ne tik gėles, medžius, krūmus sodinti, auginti, kad žavėtų vešlumu, grožiu, bet ir dauginti. Teritorija nemaža, jai apželdinti ir apipavidalinti reikia daug augalų – visko nesupirksi! Taigi ir sodino, ir daugino, vėl sodino… Šiandien Rudzevičių sodyba – išties žavingas gamtos ir žmogaus rankų darbo bei meilės derinys, kuriame savo vietą rado ir savaime išaugusių berželių pavėsis, ir šeimininkų sodintos visžalių medelių kompozicijos (geriausiai čia auga kalnų pušys – joms tinka smėlinga žemė), o gruntas, kuris atsirado kasant tvenkinį, padėjo suformuoti įspūdingą kalnelį – tikrą sodybos puošmeną, kuri šiuo metu gražiai aptūpta pušaičių, grįsta akmenimis. 2010 m. ši sodyba pelnė gražiausios Vilkaviškio rajono sodybos titulą.
Traukos vieta
Sodyba, kaip minėta, kuriama vien pačių šeimininkų rankomis. Danas Rudzevičius, dirbantis suvirintoju, savo gebėjimus apdirbti metalą (ir ne tik!) puikiai pritaiko sodyboje. Jis – pagrindinis statybininkas, puikiai derinantis metalą su medžiu. Auksinių rankų meistras pasigaminęs netgi saulės kolektorių, puikiai šildantį vandenį.
Gal dėl to, kad Rudzevičiai, vos pradėję kurti savo vasaros sodybą, kiekvieną darbelį dirbo su didžiule meile, šiandien ši vieta tapo tikrais šeimos namais, į kuriuos veržte veržiasi ir Rudzevičių vaikai su savo šeimomis. Čia daug vietos ir vyresniems, ir jaunesniems, ir ypač mažiesiems: anūkams išradingi seneliai sukūrę įdomių ir išvaizdžių žaidimo vietų. Visa šeima mėgsta aktyviai leisti sodyboje laiką. Vakarais, po visų darbų, Dalė su vienu ar kitu anūku sėda ant dviračių ir mina apylinkių keleliais. Beje, sodyboje yra ir speciali krepšinio aikštelė, kurioje vyksta netgi krepšinio turnyrai! Prie pat šios aikštelė – „nematoma“ pavėsinė, „įtupdyta“ į tankiai sužėlusius krūmokšnius.
Rudzevičiai jau neįsivaizduoja, kaip galėjo gyventi be šios sodybos. Dabar čia jų tikrasis gyvenimas. Dalė ir Danas, abu dirbantys žmonės, vos atlikę savo pareigas mieste, lekia ten, kur jų laukia erdvė, grožis ir ramybė. Laikas čia slenka tarsi sulėtintame romantiškame filme: rytinė kava terasoje su vaizdu į tvenkinį, žvilgsniu glostant tolėliau dunksantį mišką, dieną – įprastiniai sodybos darbai (beje, Dalė – prisiekusi žolininkė, visą šiltąjį metų laiką renkanti vaistinguosius augalus, juos džiovinanti, tad šeima jau seniai nepripažįsta pirktinių arbatų), o vakare sutuoktiniai mėgsta apeiti visą sodybos teritoriją – pasidžiaugti savo darbu, dovanojančiu niekada neatsibostantį grožį ir pilnatvės jausmą.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Nr. 28(32), 2013 m. liepos 13-19 d.
Labai graži jūsų kaimo sodyba. Labai patiko idėja, kad turite nedidutį sandėliuką visiems sodo rakandams susidėti. Manau reikėtų ir mums tokio prie savo sodo namelio.
O, mano kaimynai! Tikrai gražu pas juos. Yra kuo pasigrožėti lankytojams!