Dažnas pritaria minčiai, kad kiekvieną dieną prarandame dalį mums skirto laiko, sveikatos, bet tikrai ne dažnas susimąsto apie tai, kad galima prarasti save patį dar gyvam esant… Praradus save – prarandama viskas! Šiandienos mokslas daug paslapčių atskleidžia apie mūsų fiziologiją, psichologiją ir sąmonės-pasąmonės labirintus, bet ar dėl to pasikeičia mūsų kasdienybė, ar mes tampame tobulesni? Vis dėlto medicininis ir dvasinis žmogaus pažinimas skatina labai sąmoningai atsigręžti į save ir susipažinti su „dvasios ligomis“, kurios nuo seniausių laikų buvo vadinamos „svarbiausiomis ydomis“ arba „proto ligomis“, arba tiesiog „aistromis“. Joms tarsi piktžolėms įsivešėjus žmogaus sieloje, prarandama dvasinė, psichinė ir galiausiai fizinė gyvybė. Bandant išsiaiškinti, kokią žinią slepia klasikinis aštuonių aistrų sąrašas, pasirodo, kad jis nepaprastai aktualus ir šių dienų įvairių dvasinių ir fizinių negalavimų išvargintam žmogui.
Apie tai kalba Bronė GUDAITYTĖ, filosofijos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, radijo laidų vedėja, dvasinės ekologijos propaguotoja. Dėstytoja, ypač mylima ir gerbiama studentų, VDU tradiciniuose bendruomenės rinkimuose jau ketvirtus metus iš eilės laimėjusi „Metų širdies“ apdovanojimą.
„Aštuonios „aistros“, arba „proto ligos“
Aštuonios žmogų kamuojančios „aistros“ rodo jo nesveiką santykį su svarbiausiais savo kūniško ir dvasinio gyvenimo matmenimis: rajumas, arba persivalgymas ir persigėrimas, iškreipia santykį su maistu; gašlumas – santykį su kūnu; gobšumas – santykį su daiktais; rūstumas – santykį su kitais žmonėmis; liūdnumas ir tingumas – santykį su laiku ir erdve; tuščiagarbiškumas – santykį su veikla; ir galiausiai puikybė paliečia santykį su Dievu. Būtent dėl nesveiko santykio su išoriniu pasauliu skirtingose egzistencijos srityse ir lygmenyse rizikuojama ne kuo kitu, o visa savo, kaip žmogaus, esybe ir savo gyvybe.
Kiekviena yda yra liga, arba proto pamišimas, kiekviena yda – priklausomybė, mat visi žmogaus smegenų grioveliai – įpročiai, kurie „įsirašo“, nors mes ir nereaguojame, tačiau kai kurie iš jų, tapę priklausomybėmis, veikia mūsų dvasinę ir fizinę sveikatą, jų dėka „valgome“ ne tuos dvasinius dalykus, kurie, užuot mus maitinę, marina. Jaučiamės nestabilūs, nelaimingi, liūdni, o nuo liūdesio viskas ir kyla. Ydos – tarsi raupsai, tarsi kirminai, įsigraužiantys į dvasinį kūną. Sąmoningai pastebėjus tas dvasines ligas, galima bent jau sumažinti jas.
Apie apsirijimą, arba „pilvo pamišimą“
Apsirijimas, pagal krikščionybę, – didžioji nuodėmė, taigi toks santykis su maistu ir vadinamas „pilvo pamišimu“. Šiuolaikinė visuomenė – vartotojų karta, kuriai būdingas gaminimo apsėdimas: kuo greičiau padaryti, kad kuo daugiau pirktų (pavyzdžiui, mėsai skirtos vištos, kiaulės užauginamos per stebėtinai trumpą laiką). Maistas nematuojamas, o jo vertė labai abejotina. Anksčiau požiūris į maistą buvo kitoks: prieš pradedant valgyti, būdavo meldžiamasi. Prasmė gili: maldos metu maistas perkeičiamas, taigi jo kokybė tampa kitokia, perkeistas maistas jau bus nekenksmingas. Be to, maistas ir malda vienija šeimą, taigi išties tikslinga turėti savo maisto perkeitimo liturgiją. Nereikėtų pamiršti ir pasninko (dabar jį atstoja dietos), kurio laikymasis, be kita ko, stiprina ir žmogaus valią: jeigu moki tvarkytis su savo pilvu, mokėsi tvarkytis ir kitose gyvenimo situacijose. Ne veltui šv. Augustinas rajumą vadino visų aistrų vartais, mat jei žmogus nemoka valdyti rajumo, niekur jis nesivaldys.
Ką dar reikėtų žinoti apie maistą? Kai valgai, suvalgai kartu ir dvasinius dalykus, todėl, pavyzdžiui, pykstant geriau nevalgyti. Bet dabar yra kitaip: valgome bet kada, bet ką, bet kokios būsenos, valgome dėl valgymo, gyvename vardan valgymo, šitaip supainiodami tikslą su priemone (prisiminkime Sokrato teiginį: „Valgome tam, kad gyventume, bet gyvename ne tam, kad valgytume“).
Apie gašlumą
Su kūnu susijusi kita didžioji nuodėmė – gašlumas, kai žmogus ir jo kūnas suvokiami kaip atskiri dalykai. Gašlus žmogus apakęs, kitame žmoguje mato ne asmenį, o kažkokį daiktą, kurio trokšta. Taigi ir seksualumas – priklausomybė, apie kurią popiežius Jonas Paulius II kalbėjo: „Kai seksualumas tampa gyvenimo tikslu, žmogus tampa daiktu“. Tai pastebėjus reikia labai griežtai su savimi elgtis, mat ši „proto liga“ padaro tave nešvarų, seksualumas suvokiamas kaip kūno, kuris būtų įdomus, susiradimas, o sekso objektas tampa tavo gyvenimo tikslu. Meilės nelieka (mylėti reikia žmogų, o ne vieną ar kitą jo kūno dalį), o tik seksas, niveliuojantis asmeniškumą (asmuo – tas, kuris mokosi matyti, išgirsti kitą žmogų), o individas galvoja tik apie save.
Apie pavydą
Kita „proto liga“ – pavydas. Liūdnas gyvenimas, kylantis iš pavydo, atėjusio nuo Ievos laikų (Ieva pavydėjo Dievui pranašumo). Pavydas – būti prieš kitą kaip prieš Dievą, norėti to, ką turi kitas. Schema būtų tokia: „aš“ – „kitas“ – „daiktas, kurio noriu“, pavydėti – pašalinti iš schemos „kitą“, atsikratyti juo. Tada viduje įsiviešpatauja „kito“ sunaikinimo vaizdiniai, gyvenimas tarsi sustabdomas. Lot. vydere (matyti), pa- – nuoroda į konkretų daiktą/dalyką, vadinasi, pavydas – matau konkrečiai tai, ko noriu. Tai žvilgsnis, kuris ėda mane. Štai kodėl sakoma, jog pavydaus žmogaus žvilgsnis yra negeras. Nužiūrėti gali blogos (pavydžios) akys. Tiesa, yra „baltas“ ir „juodas“ pavydas. „Baltas“ – kažkas gali, kodėl tuomet aš negaliu? „Baltas“ pavydas nieko iš nieko nenori atimti, pašalinti. „Juodas“ pavydas slepiamas, nes pavydus žmogus yra mažesnis, menkesnis už kitą.
Pavydas atsiranda iš lyginimo su kitu. Pavydo niekada nepasotinsi, tai liga, deginanti žmogų, todėl tokius žmones reikia užjausti. Pavydus kitus teršia savo kalbomis, nemoka pasakyti „ačiū“, pasidžiaugti, yra jautrus tik savo asmeniui, bet kartu ir save patį kankina.
Apie šykštumą
Pavydumas ir gobšumas – dvynukai, ligos. Šykštus žmogus taupo, kad turėtų daiktų, jį valdo nuosavybės poreikis. Gobšumas susijęs su nepasotinamo turėjimo nepamatuota reikme, tai savo ateities projektavimas į blogą (blogos mintys, kaip žinia, apsunkina). Gamta pasiruošusi visus poreikius patenkinti, išskyrus godumą. Gobšumas užkerta kelią į artimo meilę, tai nesaikingumas, neleidžiantis dalintis.
Apie pyktį
Pykčio pasekmės sunkesnės už priežastis. Pyktis reiškia, jog dėmesys nukreiptas į save. Kol dėmesys nukreiptas į save patį, problemų, streso bus pilna.
Apie tinginystę ir blaškymąsi
Tinginystė (vangumas) – sielos paralyžius. Žmogus panyra į didelį liūdesį, nusivilia gyvenimu: nori gerų dalykų, bet nejuda, kad jų įgytų. Vangumas siejamas su beprasmybe: niekas nepatinka. Vangumas – rūpesčio priešingybė (turi rūpesčių – bus gerai). Vangumas turi didelį ryšį su egoizmu. Vangūs žmonės mėgsta svajoti, tačiau veiksmų nesiima. Kitas kraštutinumas – blaškymasis, arba begalinis aktyvumas be tikslo (pavyzdžiui, žmogus nuolat lekia į betiksles keliones – „pliusams“ rankioti). Tas, kuris negali pabūti savo kambarėlyje, sirgs blaškymusi.
Abu kraštutinumai pražūtingi: tinginystė atima gyvenimą, blaškymasis, bandymas užmušti nerimą (tai pasakytina ir apie besiblaškantį po pasaulį žmogų, bėgantį nuo savęs) – taip pat (juk per dieną vos kelis darbus padarome, kitas laikas iššvaistomas, o besiblaškant – nė vienas darbas lieka neatliktas).
Apie tuščiagarbiškumą
Tuščiagarbiškumas – pasirodymo kirminas: darau, kad pasirodyčiau. Tuščiagarbiškumas – noras padaryti įspūdį. Dėl tuščiagarbiškumo atsisakome netgi daugelio gerų darbų, kurių nesiimame negalėdami pasirodyti prastai. Noras daryti įspūdį kitiems žmones padaro grubiais, drastiškais. Reikia visada galvoti: mano darbo vaisiai naudingi kitiems. Kai darome iš naudos principo, esame tuščiagarbiai. Tuščiagarbiškumas mus padaro saldžiais, imame pataikauti kitiems ieškodami naudos sau. Taip atsiranda įprotis nešioti kaukes, susitapatinti su atliekamais vaidmenimis. Tuščiagarbiškumas nėra mūsų tikroji savivertė, tai yra įžanga į puikybę, visų ydų apvainikavimą.
Apie puikybę
Puikybė – pati didžiausia yda, pasireiškianti kaip pernelyg didelė savivertė. Per didelė savivertė mus gadina, mat jei neturi puikybės, neturi ir žemos savivertės. Į puikybę linkęs žmogus dėmesio centre laiko tik save. Teisingas kelias – perkelti dėmesį nuo savęs į veiklą, kitus dalykus. Puikybė – akiplėšiškumas kitų žmonių atžvilgiu (beje, visi karai turi puikybės pamušalą). Puikybė – kai tave aplanko visos demoniškos dvasios ir jos nori tavo mirties, arba kitaip tariant – mano paties puikybė man linki mirties.
* * *
Kiekviena yda prisistato kaip bloga jėga, o Dievas yra galia – natūrali, ateinanti iš gelmės, per „siaurą kelelį“. Nemaitinkime nuodėmių – jos naikina gėrį mumyse. Kodėl su ydomis reikia kovoti? Vardan savo sveikatos. Atsisakius ydų, dingsta daug dvasinių ligų, o žmogus išmoksta gyventi neprarasdamas savęs.“
Užrašė Laima GRIGAITYTĖ
Bet kaip gi tų nuodemių atsikratyti ?