5.
Švito. Alvinos kompanija skirstėsi triukšmingai, dar ilgokai kieme erzeliavo, pokšėjo automobilių durelės, kažkas norėjo eiti maudytis į ežerą, kažkas neleido. Iš visų išsiskyrė spigus Gražinos balsas, reikalaujantis dar ir dar šampano. O kažkuriam šovė į galvą mintis lįsti į šuns voljerą (gerai, kad tuščią, nes Valius dar tik žadėjo įsigyti šunį), ir stūgavo ten įlindęs, net visa paežerė aidėjo. Rytė lengviau atsikvėpė, kai pro vartus kreivodamas išvažiavo paskutinis automobilis. Grįžti į lovą jau nebuvo jokios prasmės. Nusileidusi į kiemą šiurptelėjo nuo vėsos. Uždariusi vartus surinko aplink besimėtančius tuščius butelius ir šiukšles, sumetė į konteinerį. Rūpestingu žvilgsniu apmetė teritoriją, apžiūrėjo aplamdytas gėles. „Lyg ir viskas tvarkoje, nieko neišmindžiojo, neišlaužė“, – pamanė, įsmeigusi žvilgsnį į ežero pusę. Pro retą pušynėlį matėsi virš vandens plevenantis skaidrus rūkas ir buvo girdėti, kaip į krantą taškosi bangelės, plaka sparnais mieguistas paukštis, tarsi nepajėgdamas atsiplėšti nuo vandens. Rytė iki šiol ežerą matydavo tik iš tolo, iš balkono, vis nebuvo laiko nubėgti, panirti į vandenį. Varnaitienės šeimoje nebuvo įpročio maudytis ežere, kaip ji sakė, baloj teškentis, nebent kartais atvažiavę Alvinos draugai sugalvodavo paplaukioti. O Rytė mėgo vandenį, plaukti ją išmokė Šarūnas dar besimokant mokykloje. Dviračiais dulkėtu keleliu jie važiuodavo penkis kilometrus prie pusiau užakusio dumblėto, ajerais kvepiančio ežeriuko, pasipuošusio geltonomis lūgnėmis, plaukiodavo, baidydavo laukines antis, o kol grįždavo atgal, blakstienos ir plaukai vėl baltuodavo nuo nusėdusių dulkių.
Išsmukusi pro vartus Rytė pasileido tekina per pušyną ir, pasiekusi smėlėtą krantą, net balsu aiktelėjo, sužavėta ryto grožio. Saulė, nutiesusi skersai ežero spinduliais nuauksintą taką, lyg didelis rausvas paukštis lėtai niro iš vandens tokia ryški, tokia skaisti, kad net akis sugėlė. Ežeras pakrantėje buvo negilus, pro ploną vandens sluoksnį buvo matyti smėlėtas dugnas ir tuntai mažyčių žuvelių, siuvančių apie ilgą medinį, dar vakarykšte šiluma dvelkiantį lieptą. Rytė atsargiai apžvelgė tuščią pakrantę (tik kažkur toli ežere bolavo vienišo žvejo valtelė), nusimetė rūbus, šokusi nuoga į vandenį brido vis tolyn ir tolyn. Kvapą užėmė gelianti vandens vėsa, atrodė, kad kūną žnaibo daugybė tų mažų žuvyčių, nardančių apie kojas. Rytė plaukė vis tolyn į ežerą, toliau nuo kranto vanduo buvo daug šiltesnis ir vis toks pat švarus. Ji mėgo maudytis nuoga, mėgo vandens glamonę, kai tarsi švelnios nematomos rankos, kildamos kūnu vis aukštyn ir aukštyn, glostė kojas, šlaunis, lyg vėsiais delnais apgaubdavo krūtis ir priversdavo keistai virpėti širdį. Paplaukiojusi, kol pajuto lengvą nuovargį, tingiai gulėjo vandens paviršiuje, atsukusi dangui veidą, gerdama į save pirmus kaitrius saulės spindulius ir žiūrėdama į retus, skaidrius, tarsi išpašyti pūkų gniužulėliai, debesėlius, stengėsi nieko negalvoti, išvalyti save nuo minčių, pasiduoti tik vandens ir saulės glėbiui. „Galėčiau vandenyje gyventi, – atsiduso. – Tikra avigalvė esu, kaip iki šiol nesuvokiau, kad ežeras šalia. Atbėgsiu kiekvieną rytą.“ Nušiurenęs ežero paviršiumi silpnas ryto vėjelis privertė atsitokėti, priminė, kad laukia darbas. Rytė dideliais mostais nuplaukė į krantą, net nesidairydama išlipo iš vandens, užsitempė ant šlapio kūno suknutę ir nubėgo namo.
Grįžusi į namą ant galų pirštų nutykino į svetainę – ką žinia, gal ten dar kas nors gyvas liko. Alkoholio ir cigarečių tvaikas vertė iš kojų. Ant gražiausio Varnaitienės kilimo mėtėsi maisto atliekos, indų šukės, kojos lipo prie įvairiaspalvių jį išmarginusių dėmių, o ant sofos negražiai išsikėtojusi, nenusirengusi, su iki juosmens užsiraitojusiu sijonu aukštielninka knarkė Alvina. Kažkuris iš svečių juokais įspraudė jai tarp kojų pustuštį šampano butelį su įmerkta gėle. „Kaipgi Aras šitai leido? Tai bent draugas“, – pasipiktino Rytė, juk girdėjo, kad jis su visais kartu išvažiavo. Atsargiai paėmė ir išmetė butelį, apklojo Alviną pledu ir bejėgiškai apsidairė, net nežinodama, nuo ko pradėti. Juk Zuzana infarktą gautų pamačiusi tokį vaizdą. O kaip išvalyti aplaistytą kilimą? Alvina knarkė net pašvilpčiodama, kažką niurnėjo ir nepabudo, kol Rytė bent porą valandų plušo valydama, mazgodama, šveisdama, paskui iki galo atidarė ir langus, ir balkoną, tikėdama, kad gal pavyks išvėdinti tvyrančią smarvę. Spėjo ir šiokius tokius pietus pagaminti, kai Alvina pradėjo rodyti pirmus gyvybės ženklus. Kosėdama ir čiaudėdama sunkiai kėlėsi, svyruodama, susiėmusi skaudamą galvą leidosi žemyn į virtuvę, vos pavilkdama kojas šiaip taip pasiekė kėdę ir sunkiai sudribo.
– Gerti, – užsimerkusi sudejavo neatpažįstamu balsu, vos pajėgdama praverti sukepusias lūpas.
Rytė jau buvo paruošusi mineralinio butelį ir aspirino tabletę, žinojo vaistus, juk ne kartą teko gelbėti savo motiną nuo pagirių kankynės. Alvina įsimetė vaistus į burną, tiesiai iš butelio godžiai springdama rijo vandenį, kol butelyje neliko nė lašo, garsiai atsirūgo ir pagaliau atmerkė užtinusias akis.
– Nieko neatsimenu, – trūkčiojančiu balsu sušnabždėjo. – Nei kada visi išėjo, nei kaip užmigau. Kada Aras išėjo?
– Nemačiau, jau buvo šviesu, kai išsiskirstė, – Rytė nenorėjo jai sakyti, kad Aras išėjo su visais, leidęs pasityčioti iš girtos draugės. – Aš buvau savo kambaryje, užsnūdau.
– Kiaulė tikras, paliko mane miegančią. Oi, kaip plėšia galvą, – Alvina šiaip taip atsistojusi nuėjo prie šaldytuvo, pasikuitusi išsitraukė butelį su lašeliu konjako ir užsivertusi tiesiai iš butelio išgėrė. – Gal palengvės. Gaila, mažokai, tas pidaras Valius išrijo. Duok ką nors užėst, man pagiriomis geriausiai padeda karštas maistas.
Rytė įdėjo troškintų kopūstų su bulvėmis, porą kotletų, ir Alvina kibo į maistą tarsi išbadėjusi.
– Tai pataikei, – pilna burna suburbuliavo Alvina, – kopūstai pagiriomis kaip tik tai, ko kūnui reikia. Kartais dar padeda gera mankšta lovoje su biču. Išprakaituoji ir praeina visos pagirios.
Ji nusišaipiusi pakėlė akis į Rytę.
– O kaip tau? Ką pagiriomis naudoji? Maistą ar berną?
– Visai sukvailėjai, – supykusi išraudo Rytė. – Juk žinai, kad aš negeriu. Užtenka ir vienos namie…
– Nu, jo, tavo mamelė už visus atpila. Ir už stalo, ir lovoj. Tu neįsižeisk, – pamačiusi, kad Rytė prikando lūpą sulaikydama besiveržiančias nuoskaudos ašaras, Alvina šiek tiek pasimetė. – Ar mes kaltos dėl savo motinėlių? Ir manoji močia tiek yra prisivaidinusi, kad jokioj knygoj nesurašytum, tik ji moka prieš visus labai gera apsimesti. Užteko ir šnapso, ir vyrų, tik gal proto daugiau buvo, kad visai nenusivažiuotų, jai pinigai visada buvo aukščiau visko. Beje, jie dar niekam nepamaišė.
– Bet mūsų miestelyje niekas tavo motinos liežuviais neplakė, – atsiduso Rytė.
– Neplakė todėl, kad nematė. Ji ne durna, dulkintis važiuodavo į kitą miestą, net tėvas nesuprato. Motka manė, kad ir aš nieko nesuprantu ir nematau. Eina ji… Tėvo buvo gaila, tik per ją ir į kapus nuėjo. Bet kai pagalvoji, gal ir gerai taip gyvent, bent pasilinksmino, o tai kas moteriai belieka. Sėdėt namuose apsikrovus vaikais? Nežadu ir aš gyvenime snausti. Susirasiu vyrą su stora pinigine, kad ir senį, o ką, tegul išlaiko. Ar sunku retkarčiais tarpkojį paglostyt? O pati nežadu užspaudusi laikyti…
– Užtat mano mamos griekai ir prie manęs limpa, visiems atrodo, kad jei mama tokia, tai ir dukra ne geresnė.
– Spjauk į viską, – karščiavosi Alvina. – Susirask pinigingą kotą ir nereikės svetimų šūdų kuopti. Turėsi ir butą, ir automobilį, ir šmotkių užteks. Kad man tavo figūrą… Trūksta ūgio, seniai būčiau Dianos firmoje dirbusi. Gali manekene būti. Arba važiuok į užsienį, uždirbtum ne tiek.
– Ko? Gatvėje dirbti? Ne man, Alvinėle, šitas darbas, nesutverta aš jam, nei talento, nei potraukio neturiu. Ir gulti į lovą su pirmu pasitaikiusiu neketinu.
– Na, tu ir unikumas, brangioji, saugodama save taip ir senmerge liksi, – nusijuokė Alvina. – Ir iš viso, kada linksmintis, jei ne mūsų metuose. Apsiženysi, apsikrausi vaikais ir viskas, gyvenimėlis baigtas.
– Visai neskubu ženytis, aš dar mokytis noriu, kažką pasiekti, šeima paskui, – nurimo Rytė, žinodama, kad nieko ji Alvinai neįrodys, ši turėjo savą gyvenimišką nuostatą.
– Oho, – nustebo Alvina. – Ir ką, leisk paklaust, ruošiesi mokytis? Aš štai jau treti metai mokausi, studente vadinuosi, kad močiai ramiau būtų, bet į paskaitas nevaikštau, vis akademines imu. Kol jauna, išsidūkti reikia. Mergele, kol nevėlu, gyvenimą reikia pačiai griebti už kiaušų, kol jis tavęs nepastvėrė. Šeima suspės… O tarp keturių sienų sėdėdama sudžiovinsi savo vainikėlį ir tik tiek.
– O kaip Aras? Pas tave viskas lyg ir suplanuota toli į priekį, – nukreipė kalbą Rytė, nutarusi nesiginčyti.
– Ką Aras… Geras bernas, bet kartais per daug padebesiais skrajoja, užuot pinigus daręs. O tokias galimybes turi… Ir Diana jį kalbino prie jos biznio prisidėti, tai ne, lyg ožys atbulas.
– Nevyk Dievo į medžius, tokių kaip Aras mažai yra… Šitoks vaikinas!
– Tu per daug į Arą akių neblizgink, – net užspringo Alvina. – Aš savo kadrais su niekuo nesidalinu, perleidžiu tik kai pačiai nusibosta. Visoms jis labai patinka, o aš patinku jam.
„Kurgi ne, – piktoka mintis šmėkštelėjo Rytei. – Užtat ir paliko su užraitotu sijonu visų pajuokai.“
– Niekas į jį nesikėsina, turėk ir saugok, – raustelėjo Rytė, juk jai Aras iš tikrųjų labai patiko. – Juk matyti, kad myli tave, taikosi…
– Nejuokink, – ironiškai išsiviepė Alvina. – Tik tu, nekaltybe, ir gali apie meilę svaičiot. Meilę sugalvojo bernai, kad greičiau į lovą nusitemptų, o ryte atsikelia ir meilę kelnėse išsineša. Tavo pažiūros kažkokios supelijusios, lyg senos močiutės. Meilė, meilė… Nežinau, su kuo ją valgo. Va, Diana tai moka gyventi, susirado sponsorių ir švilpauja sau.
– Man Gražina sakė, kad Diana prostitucija užsiiminėja, – Rytė staiga susigriebė per daug pasakiusi, bet žodžiai jau išsprūdo.
– Klausyk tu Gražkės, ji tau ne tiek prišnekės, ta pliurpa, – pasipiktinusi šoko ginti draugę Alvina. – Pavydi paprasčiausiai, norėjo Dianos salone įsidarbinti, nepriėmė, tai ir loja. Kam toks šviesoforas reikalingas. Matei, į ką ji panaši – nei figūros, nei snukio, o kai išsidažo… Pusė miesto iš jos juokiasi. Tik tiek, kad gera kirpėja, turi gerą klientūrą, tai į akis niekas ir nepasako, kokia ji baisi. Dėl to ir į vakarėlius visi ją kviečia, nors paskui po visą miestą išskalambijama, kas, kada ir su kuo.
– O kas per vienas tas Martynas? – nuo nemalonios temos nusuko kalbą Rytė. – Jis toks keistas, paslaptingas, vis tyli. Tik man jo žvilgsnis nemalonus, slidus jis kažkoks.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 3 (7), 2013 m. sausio 19–25 d.
