Jų gyvenimo knyga jau užversta… Likimas ją užbaigė prieš daugiau nei dešimt metų, ties jų vardais įrašydamas vieną ir tą pačią datą – tragiškos mirties datą. Nepaprasta istorija, kasdienybėje švietusi paprastu žmogiškumu, tarpusavio supratimu ir meile, galbūt laukia genijaus rankos, kad būtų amžiams prikelta gyventi. Juk tokiu būdu V. Šekspyras amžinajam gyvenimui prikėlė dviejų jaunuolių iš Veronos meilės ir mirties istoriją. Meilė ir mirtis visada šalia, abi jos viską nugali… Juk meilė, kaip ir mirtis, visada tokia pati – nuostabesnė už amžiną šlovę ir žiauresnė už pragaro kančias…
Tragiški likimo potėpiai šių Marijampolėje savo laiku gerai žinomų žmonių (ir iki šiol dar daugelio nepamirštų) – Veronikos ir Jono AMBRASŲ – gyvenime pasireiškė būtent netikėtos mirties akivaizdoje: abu jie žuvo tą pačią akimirką, tarsi kažkokia aukštesnė jėga būtų neleidusi jiems gyventi vienas be kito…
Prieš daugiau nei dešimt metų…
Lemtingąją 2003 m. balandžio 25 d. avarijomis išgarsėjusiame vadinamajame Marijampolės miesto šiauriniame apvažiavime, kur judrią ir plačią Suvalkų–Marijampolės–Kauno automagistralę kerta šalutinis Marijampolės–Šunskų kelias, įvyko dar viena nelaimė. Buvęs ilgametis Marijampolės 2 -osios vidurinės mokyklos (dabar – R. Stankevičiaus pagrindinė mokykla. – Aut. past.) fizinio lavinimo mokytojas J. Ambrasas (78 m.) vairavo automobilį „VW Passat“, su juo kartu važiavo jo žmona Veronika (74 m.). Sutuoktiniai vyko iš giminaičio laidotuvių. Jų automobilis sankryžoje iš šalutinio kelio net nestabdydamas įriedėjo į pagrindinį ir rėžėsi į pagrindiniu keliu važiavusį krovininį automobilį „Mercedes-Benz 1624“, kuris stabdomas čiuožė keliasdešimt metrų keliu, kartu stumdamas ir savo kliūtį – lengvąjį automobilį. Sutuoktiniai Ambrasai žuvo įvykio vietoje…
Iki pat paskutinių gyvenimo dienų – susikibę už rankų
Netikėtai žuvę mokytojai buvo itin skaudi netektis Marijampolės miestui. Veronika Ambrasienė, ilgametė Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir biologijos bei chemijos mokytoja, ir Jonas Ambrasas, ir būdami pensinio amžiaus, buvo aktyvūs miesto visuomeninio gyvenimo dalyviai – pagyvenusiųjų šokių ir dainų kolektyvų nariai, reikšmingesnių renginių lankytojai ir vertintojai. Baigusi darbą mokykloje pensininkė V. Ambrasienė toliau darbavosi Socialinės pagalbos skyriuje – rūpinosi vienišais seneliais, taip pat triūsė „Raudonojo kryžiaus“ organizacijoje. Pensininku tapęs J. Ambrasas didelę savo laisvalaikio dalį atidavė kelioms dešimtims bičių avilių, suko medų, augino dekoratyvinius medelius. Sūnų ir dukrą užauginę sutuoktiniai neseniai buvo atšventę savo auksines vestuves. Marijampoliečius žavėjo pensininkų Ambrasų vieno kitam rodomas dėmesys: visuomet energija ir gerumu spinduliuojantys sutuoktiniai nevengdavo praeiti gatve susikibę delnais kaip ką tik draugauti pradėję įsimylėjėliai…
„Mūsų savaitė“ Amžinybėn išėjusių Ambrasų gyvenimo knygą – nuo jų pažinties iki tragiškos baigties – puslapis po puslapio verčia kartu su jų dukra – Rima Skopiene, su šeima gyvenančia tuose pačiuose namuose, iš kurių paskutinei savo kelionei išsiruošė ir jie…
„Nuo to žmogaus laikytis kuo atokiau…“
…Jaunas, ką tik „iškeptas“ pedagogas Jonas Ambrasas, kilęs iš Marijampolės krašto, Sasnavos seniūnijos, Surgučių kaimo, važiavo į būsimą savo darbovietę – Alytų. Netikėtai jaunuolio žvilsnį, važiuojant pro Simną, patraukė ežeringos miestelio apylinkės. Net pats nesuprato, iš kur atsirado stiprus troškimas būtent čia pasilikti. Ko gero, likimas jau tuomet jį pagavo: net nesvarstė, jog jam didesnis miestas būtų priimtinesnis – lyg tyčia Simno mokykloje buvo laisva vieta, tad jaunasis specialistas darbą būtent čia pradėjo. Likimas dirbo toliau. Po metų į šią Dzūkijos miestelio mokyklą ateina dirbti jauna biologė Veronika Nevinskaitė, kilusi iš Alytaus rajono, Miklusėnų kaimo, iki to laiko mokytojavusi Aukštadvaryje. Mokyklą ten uždarė, tad jaunoji pedagogė ieškojo darbo arčiau tėvų namų. Pirmojo susitikimo įspūdis jauniems žmonėms sukėlė skirtingus jausmus: Jonui mergina iškart krito į akį, suprato: ji jo bus. Veronikos, priešingai, vyriškis nesužavėjo, netgi pasakė sau: „Nuo šito žmogaus reikia laikytis kuo atokiau.“
Likimas pagalbon pasitelkė… to laikotarpio neramumus
Taip praėjo daugiau nei pusmetis: dirbant, matantis, tačiau per daug nebendraujant. Jauni Simno mokyklos pedagogai ir po pamokų susibėgdavo draugėn – tai šiaip pasiplepėt, tai švęsti ką nors sumąstę. Tąkart jie šventė Vladines. Po vakarėlio Veronika, grįžusi į savo nuomojamą kambarėlį, sutiko savo šeimininkės perspėjimą: jos, kaip buožės dukters (tėvai, žinia, buvę ūkininkai), ieško, kad išvežtų į Sibirą… Šeimininkė patarė nelikti šiuose namuose, ieškoti kitos pastogės pasislėpti. Veronika nesvarstė. Iškart puolė pro duris, šūktelėjo tolstantį gatve Joną. Pasivijusi bendradarbiui apsakė savo baimę. Nerimu alsuojančią merginą Jonas parsivedė pas save į namus, priglaudė nuo galimo išvežimo. Nuo tos akimirkos jie jau nesiskyrė. Tiesa, Veronika pas Joną nakvojo tik tą naktį, vėliau susirado kitą pastogę, tačiau jauni pedagogai nuo to karto tapo neišskiriami. Po poros draugystės metų abu išsikėlė mokytojauti į Lazdijus, čia ir susituokė (Jonui buvo 27 -eri, Veronikai – 22 -eji). Vestuvės buvo daugiau nei kuklios. Apšiuręs civilinės metrikacijos kambarėlis jokiu būdu nebuvo ta romantiška aplinka, kurioje prisiekiama amžina meilė. Bet Veronikai ir Jonui visai ir nereikėjo tuomet nei prabangos, nei kažko kito – jiems užteko, kad gali tvirtai laikyti vienas kito ranką…
Į Marijampolę – visam gyvenimui
1958 m. Veronika ir Jonas Ambrasai iš Lazdijų persikelia į Marijampolę. Tiesa, ne vieni – ant rankų jau laiko pusės metukų pirmagimį sūnų Mindaugą. Iš pradžių jauna šeima gyveno Beržų gatvėje, vėliau pasistatė namą Simno gatvėje, kur gyveno iki pat pabaigos. Miestelio, juos suvedusio draugėn, pavadinimo gatvė ir jų pačių rankomis, rūpesčiu pastatyti namai – tai buvo mažas, bet gražus tik jų pasaulis, kuriame jau krykštė du vaikai: kai sūnui buvo beveik septyneri, pasaulį išvydo dukra Rima.
„Iš vaikystės savo tėvus prisimenu visada daug dirbančius, nuolat lekiančius. Menu ir save ant tėčio rankų per treniruotes, kurioms jis vadovauja: vienoje rankose švilpukas, kitoje – aš… Ir pamokoje ne kartą teko sėdėti – juk senelių nebuvo, tėvai tiesiog neturėjo, kur mūsų palikti… – sako R. Skopienė. – Atminty vis iškyla tėtis – visada linksmas, vis juokaujantis ir mama – santūri, susikaupusi… Kiek pamenu, visada eidavo susikabinę už rankų. Maža būdama, vis stengdavausi tarp jų įsisprausti – būdavo taip gera, kai galiu kur nors eiti su abiem tėvais: juk tokios šventės būdavo tikrai retos… Nuo pat vaikystės iki pat paskutiniųjų tėvelių gyvenimo akimirkų niekada neteko girdėti barnių – jie paprasčiausiai net nesipykdavo. Tėvai mus auklėjo laisvais žmonėmis, leido patiems nuspręsti ir asmeninį gyvenimą. Mamytė sakydavo, jog vedybos – gyvenimo loterija: vienam pasiseka, kitam, deja, – ne… Jiems pasisekė…“
Jų gyvenimo ryšys – meilė
Veronika ir Jonas Ambrasai kartu išgyveno beveik 51 metus. Ar dirbdami, ar jau būdami pensininkai – visur mokėjo džiaugtis kiekviena jiems skirto gyvenimo akimirka, būti kartu nevaržydami vienas kito pomėgių, laisvės. „Tėtis labai džiaugėsi, kai išėjo į pensiją, – prisimena dukra. – Jis tuomet galėjo visiškai atsidėti savo mėgstamiems darbams: bitynui (beje, bitininku jį „padarė“ mamytės tėtis, įtaisydamas keturis avilius, mano tėčiui labai gerai sekėsi bitininkauti, o išėjęs į pensiją jis jau daugiau avilių laikė), gėlėms (augino tulpes, narcizus, kardelius, jacintus pardavimui, taip prisidurdamas prie mokytojo algos, vėliau – pensijos). Mama – tikra namų siela. Iki šiol jaučiu jos kepamų pyragaičių kvapą, matau jos mylimas sanpaulijas, plieskiančias ryškiais žiedais pavasarį. Vis dėlto tėveliai, išėję į pensiją, neužsidarė savo mėgstamų darbų pasaulėliuose: išliko aktyvūs ir visuomeniniame gyvenime.“ Ir visur, visada, net sulaukę žilo plauko – susikabinę už rankų, lyg ką tik pirmąjį meilės dvelksmą pajutę jaunuoliai…
„Jų gyvenimo ryšys – meilė, – neabejoja R. Skopienė, – nors, kiek pamenu, niekada jie šiuo žodžiu nesišvaistė. Meile alsavo kiekviena jų akimirka, kiekvienas žvilgsnis, žodis, rankos prisilietimas – kam tuomet tie žodžiai bereikalingi? Jų tarpusavio ryšys – visiškai polių atitikimas, Dievo ir likimo dovana.“
„Kalbėdama apie mirtį, sakydavo ne „mane“, o „mus“…
Ambrasų gyvenimo istorijoje viskas – nuo jų pažinties iki paskutinių akimirkų – buvo fatališka. Net mirties nuojautos, į kurias, kol tai neįvyko, dukra nekreipė didelio dėmesio. Mat tokie pokalbiai kelis kartus vykę tarp jos ir mamos, buvę labai kasdieniški, netgi buitiški…
Nors Ambrasai buvo gerokai jau perkopę septyniasdešimtmetį, nesiskundė sveikata, tiesiog paprasčiausi sveiki žmonės buvo. Su dukra kalbėdama apie vis tiek kada nors įvyksiantį amžiną išėjimą, Veronika Ambrasienė vis sakydavo, jog norėtų nebūti našta vaikams senatvėje, kad tas išėjimas būtų lengvas ir paprastas. Beje, apie mirtį kalbėdavo be jokios baimės, kaip apie natūralų fiziologinį procesą…
„Mamytė buvo pasisiūdinusi netgi įkapes, – sako R.Skopienė. – Ne dėl to, kad būtų labai sureikšminusi pačią mirtį – tiesiog ji nekentė standartinių drabužių, norėjo netgi ir būsimoje paskutinėje kelionėje išlikti tokia, kokia buvo: originali, turinti savitą stilių. Iki avarijos buvo likę nedaug laiko, kai ji paprastai, tiesiog buitiškai paaiškino, kur kas yra, ką reikėsią mums padaryti: priderinti šaliką, pirštinaites…, tėčiui – batus prie kostiumo… Kalbėdama apie mirtį, mamytė niekada nesakė „aš“, „mane“, visada – „mes“, mus“… Ir į paskutinę savo kelionę automobiliu jie išsirengė labai kasdieniškai… Žinia apie avariją buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – tai, atrodė, niekada negali įvykti. Tik ne jiems…“
Deja, tai įvyko. Vėlgi – likimas… Įrodęs, jog mirtis, kaip ir meilė, gali viską…
Meilė ir mirtis – esminiai žmogaus būties fenomenai
Kasdienybės rūpesčiuose paskendę, nuolatinio bėgsmo svaigulyje dažnai stabtelime tik… savęs pasigailėti ar pasiskųsti, kad esame nelaimingi, kad trūksta mums šio ar to… o trūksta dažniausia – tik meilės. Tik ji viena gali suteikti gyvenimui pilnatvės, išgryninti sielą, kad ji švytėtų iki pat mirties. Kaip teigia filosofai, meilė ir mirtis yra esminiai žmogaus būties fenomenai. Nuo jų priklauso visa žmogiškoji egzistencija – kasdienis gyvenimas ir visą gyvenimą įtakojantys sprendimai. Viena vertus, neįmanoma protu ar jausmais aprėpti mirties esmės, kita vertus – tik suvokęs mirties realumą ir neišvengiamumą žmogus pradeda gyventi visavertį gyvenimą. Asmeninis santykis su meile ir mirtimi atskleidžia žmogiškosios egzistencijos tragizmą ir pilnatvę, išryškėjančius per egzestencines patirtis – nerimą/baimę ir laisvę, vienatvę ir santykį/ryšį, ribą/pabaigą ir amžinybę. Šios patirtys yra glaudžiai susiję, persipina ir kartu kuria žmogaus būties visumą, kurioje susitinka vėlgi – meilė ir mirtis.
„Todėl kvieskime meilę, laukime meilės, ir kad ji pagaliau ateitų – greičiau nusivilkime karo veiksmų ir kontrolės iliuzija. Visi, kas tik juda Žemės paviršiumi, – iš principo laisvi padarai. Priimti ir domėtis, leisti keistis, o ne keisti – štai kas įdėta į mūsų sielas ir kas vadinasi meilė“, – sako psichologas Olegas Lapinas.
Laima GRIGAITYTĖ
Prisimenu ir aš savo pažintį su šiais šviesiais ŽMONĖMIS, todėl buvo įdomu apie juos paskaityti, prisiminti. O straipsnis labai šiltas, prasmingas – kone odė Meilei.