6 diena (liepos 1-oji): kelias – kaip gyvenimo metafora
Rytas. Pirmasis kavos puodelis, kuprinės ant pečių ir – į kelią. Vos tik žengusios pirmuosius žingsnius, susiduriame su keliaujančių portugalų grupele. Jie keliauja nuo Valencos (Portugalijos), perpus trumpesnį kelią nei mes.
Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:
„Susipažįstame: vienas iš jų – bankininkas, į Santjago de Kompostelą keliaujantis gal 20 kartą. Nustembu: ko jis taip atkakliai ieško šiame kelyje? Ramybės? Dievo? Savęs? Jis klausia, koks mūsų kelionės tikslas. Aš nekalbu angliškai, bet labai noriu pasakyti, jog einu dėkodama už tai, ką man likimas skyrė: už gabumus, už talentus, už šeimą, už puikius vaikus, už tai, kad esu, kad galiu dirbti, keliauti, tobulėti. Laima vos spėja versti…“
Kelias nuostabus, dinamiškas: žiūrėk, čia akį vilioja žalios vynuogių kekės, o ten – kukurūzų laukai, kalnuose ir jų papėdėse išsibarsčiusius miestelius su bekyšančiais bažnyčių bokštais keičia didesni miestai… Ir gaivus miško kvapas… Ir kalnų upės vėsa, taip viliojanti ir taip reikalinga pavargusioms piligrimėms… Ir akmenys akmenys… Ir vandenyno kraštelis, nuo kalno matomas per miško ūksmę. Rojus, ne kitaip.
Atokvėpio sustojame aikštelėje, prie pat šniokščiančios, pilnos įvairaus dydžio nugludintų akmenų kalnų upės. Išsineriame iš drabužių – ir į sraunų vandenį. Ledinis upės vanduo nuplauna dienos nuovargį. Vos spėjam apsirengt, žiūrim: keliu, tiesiai į mus, artėja aukštas, atletiškas vyras, kažką abiem rankom priglaudęs prie krūtinės. Vyras priartėja. Į akis krenta ne tiek tobulas jo sudėjimas, ypatingo grožio taisyklingi veido bruožai (tokie vyrai paprastai matomi garsiausiuose reklaminiuose siužetuose), o tai, kad jo rankose – mažas bejėgis kačiukas, kurį vyriškis prie savęs glaudžia su ypatingu švelnumu, atsargumu. Jis priėjęs pasisveikina. Ispanas, deja, kaip ir dauguma ispanų, nekalbantis angliškai. Bet to ir nereikia. Puikiausiai susikalbame gestais: kad mes einame į Santjagą, o jis – skuba pasirūpinti bejėgiu pamestinuku. Atsisveikindamas išbučiuoja mus abi ir tradiciškai palinki: ,,BON CAMINO!“ Na, ar tai – ne stebuklas? Didelis, stiprus vyras, prie širdies glaudžiantis mažą bejėgį padarėlį? Toks tai jau tikrai nepavojingas, širdis jaučia – patikimas. Nors aplink – nė gyvos dvasios, nors esame vienos ir vidury kalnų, jokios baimės, jokio nerimo.
Ištrauka iš Laimos dienoraščio:
„Rodos, trumpas epizodas su dideliu vyru, globojančiu mažytį bejėgį padarėlį, atveria akis įžvalgai: stiprus, tvirtas mažą globos, skriaus tik silpnas, pats nuskriaustas ir iš nuoskaudų nepakilęs…“
Įgaunam jėgų ir pirmyn. Vakaras ne už kalnų. Turim pasiekti šiandienos tikslą – Pontevedrą. Nors ir sunkiai, bet pasiekiame. Vakarėja. Šiandien jau nupėdinom apie 30 kilometrų. Einant Pontevedros gatvėmis ir ieškant nakvynei vietos, prieš pat akis – pastatas, ant kurio užrašas skelbia, jog čia ir yra albergas. Užeiname. Čia viskas balta balta, švaru, net sterilu (vėliau paaiškės, jog tai visiškai naujas piligrimų prieglobstis, veikiantis vos pora savaičių). Sumokam po 10 eurų ir –karaliaujame dviese. Laukiam pasirodant piligrimų, o jų kaip nėr, taip nėr. Kur jie visi dingo? Džiaugsmą keičia liūdesys. Gailimės, kad čia apsistojom. Abi lyg susitarusios konstatuojame: šis albergas negyvas. Jam trūksta juoko, šurmulio, piligrimų prakaito kvapo…Na, bet ką padarysi: bus gerai ir čia, nes toliau nebepaeiname.
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Laimai ant padų – didžiulės pūslės, toks jausmas, lyg būtų uždėti du įkaitinti lygintuvai. Kojos degte dega, sutinusios. Gaila man jos – labai labai. Jei tik galėčiau, pasidalinčiau tą skausmą perpus… O aš einu be problemų. Kažkoks nedidelis mozolis, bet jau ir to nejaučiu. Lyg kas neštų ant rankų. Iki Santjago dar liko 66 km. Paskaičiuokim: 242 – 66 = 176. Reiškia: jau nuėjome 176 km. Negaliu patikėt! NEREALU! Aš nuėjau! Kad ir sunkiai, bet – nuėjau! Myliu šitą KELIĄ. Jis man kalba, pasakoja, pataria, šnabžda. Nuolat. Kiekvieną akimirką. Esu laiminga. Jau galvoju apie kitą kelią – kelią, besidriekiantį vandenyno pakrante. Aš nueisiu. Būtinai. Kada nors. Meldžiuosi už jus visus ir už save. AŠ BŪTINAI NUEISIU Į SANTJAGĄ. BŪTINAI.
Naktis. Iš širdies gelmių liejasi mintys. Jas surikiuoju ir užrašau.
Kai tu ateisi į Santjagą,
Kai KELIAS tarsi brolis ištikimai už rankos ves,
Pavargusia širdim pajusi,
Jog šiam pasauly daug svarbesnis žodis mes, ne aš.
Kai tu tenai ateisi
(Tikrai žinau, ateisi vienąsyk),
Nors abejonės tarsi akmenys po kojom kris, –
Savęs nė svetimo neteisi…
Vėliau… Ieškosi geltonų rodyklių,
Ilgėsies sutiktų kely žmonių…
Nors sunkiai, bet sugrįši. Į skubančių gyvenimą sugrįši,
Kur viskas skrieja 100 km/h greičiu.
Ilgėsies tu dangaus ir KELIO –
Kaip valkata kad ilgis šilumos,
Kaip šuo benamis – duonos.
Akis aukštyn pakėlus seksi skrydį tu erelio…
O šiandien – KELIAS. Mano KELIAS.
Tavasis bus vėliau. Kur kas vėliau.
Einu aš juo, o angelai vis vejas, –
Kad būtų man saugiau, kad būtų jums ramiau…“
Iš Laimos dienoraščio:
„Naktis tame „steriliajame“ alberge (didžiulėje patalpoje, kurioje yra bent penkiasdešimt lovų, užimtos tik dvi) beveik bemiegė: 4 valanda ryto, o aš – atviromis akimis. Mintimis vis sugrįžtu prie diskusijų su portugalais, su kuriais pradėjome šios dienos kelionę ir dar kartą susitikome jau netoli Pontevedros. Vienas iš tos grupės – didelis P. Koeljo gerbėjas. Galbūt natūralu, jog daugiausiai kalbėjome apie šio brazilų rašytojo romaną „Piligrimas“, dalindamiesi mintimis, kodėl mažiausiai savaitei palikome namus, darbus. Ar tik tam, kad eitume? Kas gi tas kelias mums? Vienareikšmiškai diskutuodami pritarėme P. Koeljo minčiai, jog šis kelias iš juo einančio žmogaus atima tai, ko jam jau nebereikia, ir duoda tai, ko jau išties reikia. Paskutinį kartą su minėtais portugalais išsiskyrėme jau prie pat Pontevedros. Ir daugiau nebesusitikome. Dar viena įžvalga atėjo gulint sterilioje albergo lovoje gūdžią naktį atmerktomis akimis ir mąstant: šis kelias – tai gyvenimo metafora. Tai kelias, kuriuo eidamas praeini daugybę žmonių (jie tuomet kažkur savo buityje ar šventėje paskendę), daugybė žmonių praeina pro tave, ir tik su nedaugeliu iš jų eini kartu (bet irgi – tik tam tikrą atstumą), o dažniausiai – vienas…“
(Bus daugiau)
Laima GRIGAITYTĖ
Stefanija NAVICKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Vaizdingos kelio atkarpos.
Vaizdingos kelio atkarpos.
Ispanijos, kaip ir Portugalijos, miestelius puošia įstabūs akmeniniai kryžiai.
Piligrimai.
Lauramedis - kaip gyvatvorės dalis.
Mažutėje pakelės koplyčioje.
Atminimo ir pagarbos šv. Jokūbo keliui kampelis.
Kelias tęsiasi.
Atminimo ir pagarbos šv. Jokūbo keliui kampelis.
Nuo kalno, per miško ūksmę, – "gabalėlis" vandenyno.
Nuo kalno toli r plačiai matyti.
Nuo kalno toli r plačiai matyti.
Tradicinė Šiaurės Ispanijos kukurūzų džiovykla.
Tradicinė Šiaurės Ispanijos kukurūzų džiovykla šiais laikais tampa ir tik sodybos dekoro elementu.
Nuėjus daugiau nei pusę kelio.
Nuėjus daugiau nei pusę kelio.
"Steriliajame" alberge.
"Steriliajame" alberge.
