242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)

4 diena (birželio 29-oji): maldų sekmadienis

Mes vėl kelyje. Pagal dešimčiai dienų numatytą maršrutą mums šiandien reikia nueiti tik 20 kilometrų. Kodėl tiek mažai? Atidžiau pastudijavus žemėlapį, tampa viskas aišku: mūsų laukia lipimas į patį aukščiausią kalną visame kelyje. Na, kaip nors – trauktis nėra kur, tik eiti į priekį, juolab kad keturis kilometrus turime „sutaupiusios“.

Einam, o per kalnus ir klonius aidi portugališkos dainos. Čia žmonės linksminasi – juk sekmadienis! Dievas, kurdamas šį pasaulį, taip nurodė: ,,Sekmą dieną švęsk”.

Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:

„O man šiandien švęsti nesinori. Man labai sunku, nes ,,vakar buvo linksma”, bet einu, kur dingsi… Prisėdusi ant akmens, užrašau keletą būsimo eilėraščio eilučių:

Kai abejonės akmenis po kojom žers,

Kai kelyje neliks nei ryžto, nei jėgų,

Ateisiu, Dieve, aš iš naujo link tavęs

Ir džiūgausiu, jog vėlei save surandu…“

Gal dėl to, kad sekmadienis, o gal dėl to, kad einame miškais apaugusiais kalnais, kurių tyrą orą dar labiau grynina bažnyčių varpų daugiabalsė simfonija, kuriai pritaria sraunių kalnų upių ošimas (taip gražu, gera, šventa, jog bet koks žodis bereikalingas), daugiausiai einame viena nuo kitos atsilikdamos, arba tiksliau – kiekviena einame su savimi.  

Ištrauka iš Laimos dienoraščio:

„Dar tik ketvirta diena kelyje, o visko tiek daug: pamokų, įžvalgų, fizinio persitempimo ir lipimo per save vardan tikslo. Labai daug ir maldos. Tikros, išgrynintos kaip tas kalnų oras. Iš kažkur giliai giliai išsiveržęs tvirtas žinojimas, jog būtent čia, kai nėra jokių galimybių skubėti, kai visi „jeigu“, „o gal?“ atsimuša į paprasčiausią ir teisingiausią „bus, kaip turi būti“ lyg pakelės akmenys į dulkėtą kelkraštį, Dievas žmogų tikrai girdi. Malda, lėtai dėliojant žingsnį po žingsnio, čia tampa tokiu natūraliu dalyku kaip bažnyčių varpų skambėjimas, kaip to skambėjimo aidas, atsimušantis kalnuose. Meldžiuosi už savo žmones – gyvus ir mirusius: jie visi su manimi šiame kelyje…“

O kelias sunkus ir vis sunkėja. Jau nebelieka atokvėpio salelių, o tik siauras, labai status takas į viršų, rodos, neturintis nei galo, nei krašto. Akmenys, skardžiai – ir nieko daugiau. Lipame, nors jėgų, rodos, seniai nebelikę. Lipame… Pagaliau! Kalnas įveiktas! Aikštelėje ilsisi trys dviratininkai portugalai, visą šią pragarišką atkarpą vilkę dviračius ant pečių. „Na, bent čia mums buvo lengviau“, – juokaujame. Dviratininkai taip pat juokiasi: „Svarbiausia, jog mums visiems dabar lengva ir gera.“ Paliekame juos dar besiilsinčius, o netrukus jie (jau ant dviračių) mus paveja ir aplenkia. „Bon camino!“ – apsikeičiame jau tapusiomis ritualinėmis frazėmis.

Iš Laimos dienoraščio:

„Stabtelime pakelės bare, kur, be mūsų, yra ir daugiau piligrimų – net iš Pietų Afrikos. „Lietuva?“ – nušvinta pusamžė moteris, sužinojusi, iš kur mes. Greitakalbe ji dėsto savo aiškaus prielankumo mūsų kraštui priežastis: pasirodo, jos senelė – latvė, anūkei apie Latviją, Lietuvą pasakojusi kaip apie prarastąjį rojų. „Jūsų šalis, sako, tokia graži…“ – nostalgiškai kalba moteris, garsiai išreikšdama svajonę kada nors joje apsilankyti. Bet ilgiau bendrauti neleidžia aplinkybės. Stefanijai bloga. Kol atnešu jai vandens, jos galva susmukusi ant sunertų rankų, padėtų ant stalo. Akimirka, kita, o mintys, įvertinusios situaciją, pataria dar neskambinti pavojaus varpais: kol kas gelbės vanduo ir atvėsinta kakta. Stefanija atsigauna. Palengvėjimas didžiulis. Einame toliau…   

Iš Stefanijos dienoraščio:

„Visą dieną – vien lipimas į kalną. Man tai priminė Norvegiją – prieš keletą metų kokias 6 valandas  panašiai lipome į Preikestolen, vadinamą Stalo uolą. Šiandien iki pietų – tik kalnai ir akmenys.  Kelio atkarpa nuo Arcozelo iki Rubiaes pareikalavo daug jėgų, daug mano prakaito lašų sugėrė šitas kelias… Maniau, neištversiu. Vien lipimas ir lipimas – ir nieko daugiau. Ir staiga – tamsu akyse. Išsigandau, o galvoje – tik viena mintis: Viešpatie, nejau aš nenueisiu į Santjagą? Nejau čia viskas ir baigsis? Ne! Tik ne tai! Atsigavau. Ačiū tau. Tu mane neši ant rankų, aš tai jaučiu. Ačiū, kad esi mano kelyje – mano gyvenime. Ačiū už patirtį, kurią šiandien gavau. Ačiū už tai, kad tu  mane vedi, saugai, globoji, o kai aš klumpu, neši ant rankų. Ačiū už kelią –  tai stebuklų kelias.  242 – aš išmoksiu atmintinai! 242 – mano pėdos mindo PORTUGALIJOS ir ISPANIJOS žemę! 242 – prakaitas laša kas metrą! 242 – aš nueisiu į Santjagą! 242 –AŠ MYLIU KELIĄ!“

Savo šios dienos kelionės tikslą – Rubiaes miestelį, esantį aukštai kalnuose, pasiekiame dar saulei kybant aukštai danguje. Net minčių nėra sustoti. Einame toliau. Valenca, gražus viduramžiais alsuojantis miestas, – tai ir paskutinis mūsų „taškas“ Portugalijoje, vos už kilometro kito – jau Ispanija, į kurią su saulės laida einame didžiuliu tiltu per Minjo upę. Štai mes jau ir Tui.

Iš Stefanijos dienoraščio:

„Šiandien mes nuėjom apie 40 kilometrų. Atsisveikinom su svetinga Portugalija. Paskutiniai žingsniai iki albergo buvo pragariški. Albergą Jose Fernando Martins da Silva suradom jau Ispanijoj, Tui mieste. Sumokėjom po 10 eurų ir drybsom – ilsimės. Tyla ir ramybė gaubia senamiesčio namus, upę, per dieną pavargusius piligrimus. Tylą suardo varpų skambesys – kažkas nerealaus! Laikrodis lėtai, tarsi pagalvodamas, į kurią pusę jam eiti, muša valandas. Aš pavargusi, bet laiminga! Laima knarkia, piligrimai – irgi. Šiandien įveikėm 40 km. Galvoju, kažin kiek mano žingsnių juose sutilpo? Kiek prakaito lašų? Kiek abejonių? Kiek maldų?“

(Bus daugiau)

Laima GRIGAITYTĖ

Stefanija NAVICKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.