242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)

3 diena (birželio 28-oji): „išvydus“ nematomą ranką, arba sapno déjà vu

Kelionė tęsiasi. Iš Antonio, švento žmogaus, namų išeiname apie 7 valandą ryto, be perstojo pliaupiant lietui, kuris vis stiprėja. Lyg šiltas dušas permerkia visus drabužius iki paskutinio siūlelio, tačiau ir atgaivina, suteikia jėgų. Žingsniai, iš pradžių buvę, rodos, nepakeliami, pamažu lengvėja, pūslių nusėtais padais kojos, atrodžiusios lyg medinės, įgauna lankstumo, lengvumo. Gera, kad lyja! Tarsi pats dangus globoja mus kelionėje: po vakarykščios kaitros, išvarginusios iki, rodos, neįmanomo, štai ir atgaiva.

Einame. Pamažu už mūsų nugarų lieka Barcelos pilis, upė, siauros, tuščios, dar nepabudusios senamiesčio gatvės. Einame, o lietus  prausia mūsų veidus ir mintis…

Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:

„Pakėlusi akis tolumoje atpažįstu linguojantį dar vieno piligrimo siluetą: apsivilkęs žemę siekiančiu lietpalčiu su gobtuvu, jis man primena vienuolį. Apsidžiaugiu: mes – ne vienos. Keistos raguotos karvės rupšnoja šlapią žolę. Joms nė motais keisti pro šalį linguojantys piligrimai… Lyja vis smarkiau ir smarkiau. Kelias dar tik bunda, prausiasi jis ir juo einantys.

,,Be Dievo

Valios

nei vienas plaukas

tau nuo galvos

nenukris.

Nei žaliuos laukas,

nei žydės pievos,

nei plauks žuvis…“ – mintyse tyliai kartoju Jono Meko žodžius. Be Dievo valios ir manęs nebūtų čia. Geras šeimininkas net šuns per tokį orą nevarytų, o aš einu niekieno nevaroma, einu, nes tai – mano Kelias, kurį pati pasirinkau. Norėjau sustabdyti laiką. Norėjau pamatyti pakelėje augančią žolę, išgirsti giedantį paukštį, išgirsti save. Įprastam gyvenime skriejant automobiliu 100 km/h greičiu to tikrai nepamatysi, neišgirsi, nepajusi. Niekada. Lietus jau varva nuo rūbų, kuprinė sunki, šlapia, lyg akmenų prikrauta. Stabtelim radusios pastogę. Čia slepiasi ir dar vienas ankstyvas piligrimas. Susipažįstame: tai Eduardo iš Venesuelos. Jo veidas šviečia neapsakoma laime. Jis 10 metų svajojo apie šv. Jokūbo kelią, kol pagaliau ryžosi. Reikia ne svajoti – reikia eiti: tik einantys nueina. Nueis iki Santjago ir pakeliui sutikta vokietukė, nueis ir Eduardo. Einantys nueis…“

Ištrauka iš Laimos dienoraščio:

„Tebemerkiant tirštam lietui, vietinėje autobusų stotelėje po stogeliu trumpam stabtelime. Prie mūsų prieina vyriškis, piligrimas, matytas Antonio bare. Pasisveikiname jau kaip seni pažįstami, išsikalbame. Pirmiausiai – apie šv. Jokūbo kelią, kodėl mes juo einame. Eduardo (toks jo vardas) – venesuelietis, eiti šiuo keliu, kaip jis teigė, buvo jo dešimties metų svajonė, kuri pagaliau virto tikrove. Ko jis ieško šiame kely? Pirmiausiai – savęs. Kaip ir didelė dalis piligrimų… Šiek tiek atsikvėpę, kurį laiką einame kartu su Eduardo. Paskui išsiskiriame: venesuelietį pralenkiame. Su juo susitiksime tą pačią dieną dar porą kartų: pirmą kartą po geros valandos pakelės kavinėje, paskui – jau gerokai vėliau, įdienojus. Jis skųsis nuovargiu, nebelaikančiomis kojomis, abejos savimi, ar pasieks kelionės tikslą… Bet jo pavargęs veidas švies džiaugsmu, laime – jis savo išsvajotame kelyje!“

Einame. Pagaliau nustoja lyti, išlenda saulė. Beeidamos išdžiūstame taip pat staiga, kaip ir buvome permerktos. Kaitra stiprėja, jėgos silpsta. Kuprinė, kelionės pradžioje buvusi visai lengva, tampa sunkiu kryžiumi, o jos rankenos, apjuosusios saulėje nudegusius pečius, – skaudžios žnyplės – stipriai įsikibusios ir nepaleidžiančios.

Šiandien pagal šio maršruto numatytą planą, skirtą dešimčiai dienų, turime nueiti 33 kilometrus. O mes turime geriausiu atveju devynias (lėktuvas, į kurį jau turime bilietus atgal, nelauks, kol savo pūslėtomis kojomis iki jo atrėpliosime). Eiti sunku. 5 km/h – vidutinis greitis einant pėsčiomis – mums negalioja: mes vos velkamės. Ką daryti? Pamažu  apima ne tik baimė, bet ir panika. Sprendimas ateina savaime: suvokiame, jog paskubėti mums nepavyks – iš anksto aišku, jog tai prarastas reikalas, tačiau mes galime eiti daugiau valandų (paprastai piligrimai, anksti ryte išsirengę į kelią, po pusiaudienio, apie 16 valandą, jau dairosi nakvynei vietos), galime eiti iki pat sutemų, kol matysime kelią ir geltonas rodykles, vedančias į tikslą.  

Einame. Aplink – kalnai, kuriuose įsikūrę jaukūs mažyčiai kaimeliai, juos puošiančios nedidukės bažnyčios. Vaiskus kalnų oras ir nepaprastai tyra erdvė, nuolat gaivinama bažnyčių varpų skambėjimo. Visas oras, rodos, persodrintas tobulos harmonijos, kuri pagaunama visais receptoriais. Palaimos jausmas nustelbia fizinį diskomfortą, kojų skausmą. 

Vakarop pasiekiame Ponte de Lima – viduramžius menantį miestą, kurį upė dalija pusiau. Portugalai švenčia, miestas ūžia, nuo šurmulio svaigsta galva, bet vis dar einame. Planuoti 33 kilometrai įveikti, bet dar turime laiko iki sutemų, tad čia nesustojame.

Labai lėtai, bet einame. Akmeniniu tiltu slenkame į kitą upės pusę, palikdamos linksmybes teisėtiems jų šeimininkams – čia gyvenantiems portugalams.

Iš Laimos dienoraščio:

„Praėjusios tiltą, už nugaros paliekame Ponte de Limos miestą. Einame laibai lėtai, vos slenkame, bet vis tik einame. Vakarėja labai greitai. Kai rodyklėmis pažymėtas kelias jau veda per  bambukmedžių giraites, krūmynus, pamažu ima leistis lengvos sutemos. Mano akys sustingsta prie priešaky matomo  akmeninio namo. Apima keistas jausmas – atpažinimo jausmas. Déjà vu… Esu jau tai mačiusi, patyrusi: iki skausmo pažįstamas jausmas, matytas kelias ir – senas akmeninis namas, fasade esančiais bestikliais grotuotais langais kviečiantis žvelgti į gilumą. Žinojau, ką pro juos pamatysiu: aukštus paminklus primenančias skulptūras, sukeliančias įspūdį, jog čia gyvenama daugiau praeitimi. Ir ta lengva prieblanda – taip pat pažįstama kone iki skausmo… Lyg stabo ištikta kurį laiką tik žiūrėjau į tą namą, o paskui priėjau arčiau – tarsi tik tam, kad patikrinčiau savo žinojimą. Neklydau nė dėl vienos detalės. Lėtai nusukau žvilgsnį nuo namo į tolyn vedantį kelią, sujungdama detales į visumą. Ir staiga lyg žaibas persmelkė suvokimas: tai buvo sapno, regėto prieš gerą dešimtmetį, déjà vu. Sapno, kurį prisiminiau iki menkiausios smulkmenos ir nešiojausi atminty labai ilgai, laužydama galvą, kokia tai vieta, koks tai kelias. Pagaliau aš jį atpažinau… Vadinasi, šv. Jokūbo kelias mane šaukė jau seniai – nesąmoningai, man pačiai to nežinant…

Iš Stefanijos dienoraščio:

,,Įveikėme daugiau nei 33 kilometrus – visus 37. Arcanzelo pasiekėm 21.30. Pasirodo, čia nėra albergo, nors žemėlapyje pažymėta, jog turi būti. Kažkada buvo, bet dabar jau nėra. Yra baras, o bare – Pasaulio futbolo čempionato rungtynes stebintys portugalai. Švenčiantys portugalai. Angliškai nekalbantys portugalai. Portugalai, kurie pataria mums 4 kilometrus grįžti atgal, ten, kur yra albergas. Atgal? Niekada. Nė už jokius pinigus. Nė vieno žingsnio atgal. Tik pirmyn. Šiaip ne taip susišnekame. Baro savininkas, atitraukęs dėmesį nuo televizoriaus ekrano, nelabai laimingas, bet eina mums paruošti kambarį. Sumokam po 5 eurus (kaip jis sako, „draugų kainą“) – ir laimingos! Sąlygos čia labai prastos: dušas, vonia  – tik pasvajoti gali apie tai, bet… Aš žinojau, kad taip bus. Na, o vynas – iš tikrųjų puikus! Puikus vakaras plius poezija, plius portugalai, stebintys futbolo rungtynes. OBRIGADO už pirmąją pūslę!”

(Bus daugiau)

Laima GRIGAITYTĖ

Stefanija NAVICKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.