242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)

2 diena (birželio 27-oji): dvasios aristokratiškumo, pasitikėjimo ir kilnumo pamokos

Sparčiais žingsniais vis tolstame ir nuo Porto, ir nuo Vilarino, paskutiniosios nakvynės vietos. Šiandien turime nueiti 26 kilometrus. Nakvynės ieškosime Barceloje, jei tik kojos ten nuneš…

Prieš akis veriasi nuostabus kraštovaizdis, einame miestelių, kaimų grindiniais, grožėdamosi gražiais vaizdais, mūsų krašte tik žiemos soduose matoma augmenija, savita architektūra. Bet kelionė sunki: karštis tvoskia visiškai negailėdamas…

Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:

„Einame, nors skauda kojas, karšta. Galvoje vis pinasi mintys: kodėl aš čia? Ko aš čia ieškau? Kokia šio kelio prasmė? O gal teisus buvo sūnus Matas sakydamas, kad aš ryškiai neturiu ką veikti. Bet nejaugi  žmogus visuomet  turi tik veikti ir veikti? Ko jau ko, bet veiklos mano kasdienybėje  tikrai netrūksta. Trūksta tik laiko sau. O mąstymas, savianalizė – ar tai ne veikla? ,,Cogito, ergo sum”. ,,Mąstau, vadinasi esu”. Laimei, aš esu. Ne tik esu, bet ir einu.  ,,Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,/Ir gyvenu aš palaidai ir be prasmės…“, – rašė viename sonete poetas Vytautas Mačernis. STOP! STOP! STOP! Kas čia per mintys? Antrąją kelionės dieną kyla abejonės?  O ne, tik ne tai.

,,Einu ir aš žinau, į kur nueisiu.

Prasmė? Ji pėdina ištikimai šalia…

Pažint, atrast, sutvert save iš naujo –

Didžiausia kelio ir Santjago dovana…“

Taip. Dabar jau geriau. Stabteliu, atsirėmusi į šiukšlių konteinerį, užrašau savas mintis, ir iš karto lengviau pasidaro. Šis kelias turi prasmę, kitaip ir manęs nebūtų čia. Sėdėčiau sau sodyboj ant liepto kojas balon sumerkusi… Juk vis dėlto atostogos! Bet vis tas mano smalsumas, tas beribis noras patirt, pajaust, išgyvent ir atrast, plaukt tik prieš srovę, o ne pasroviui man  neduoda ramybės. Todėl ir nesiskundžiu, o kantriai einu takais, vingiuojančiais pro vynuogynus, kaimus ir miestelius, dėkodama Dievui už visa, ką teko man gyvenime patirt ir išgyvent. Ir taip visą dieną – tik kelias ir mano mintys. Kaip gera girdėti giedantį paukštį, stebėti medžius, žoles, gėles ir krūmus, pražydusius įvairiaspalviais žiedais… Kaip gera eiti lėtai, labai labai lėtai. Na, gal 4-5 km/h greičiu. Kad jūs žinotumėt, kaip gera… eiti su savim ir į save. Staiga prisimenu vieną savo literatūros pamoką. Su mokiniais nagrinėjame tekstą ,,Apie batus, kelią ir žvaigždes…“ Kalbame, diskutuojame, ieškome prasmių bei simbolių. Aš taip pavydžiu tam herojui, kuris vieną dieną viską metęs išeina už miesto, atsigula ant žolės ir stebi žvaigždes. Rodos, jau tada supratau: aš irgi taip noriu, bet tam nėra laiko: vis pareigos, darbas, atsakomybė… O kada tas laikas ateis? Kada aš galėsiu būti pati savimi? Kada pagaliau aš būsiu laiminga, jei ne dabar? Tikriausiai tas giliai sąmonėn įsirėžęs tekstas ir padėjo man apsispręst, palikt jaukius namus, vyrą ir vaikus, nusispjaut į tai, kas ką galvoja, ir išeit. Išeiti ten, kur laikas matuojamas ne valandom, o žingsniais…“

Ištrauka iš Laimos dienoraščio:

„Nuėjome 26 km, negailestingai kepinant saulei.  Diena buvo pragariškai sunki, tačiau ir be galo įspūdinga. Vos nuėjus keletą kilometrų nuo mūsų nakvynės vietos, prie kaimo sodybos tvoros, ant žolės kuokšto, pamačiau tupintį baltą paukštį. Jis visiškai nejudėjo – kaip ir vakarykštė katė. Pirma mintis – sužeistas. Priėjusi arčiau, apžiūrėjau: rodos, sveikas. Paukštis visiškai manęs nebijojo, neskrido šalin, tik man glostant jį pakėlė galvą. Šiame kelyje nėra baimės, gyvūnai žmoguje neįžvelgia priešo, nuo kurio reikia kaipmat slėptis? Lėtai nueidama šalin, akimis sekiau paukštį, kuris sujudėjo, pasimuistė man paskutinį kartą pažvelgiant į jį…

Kelias, ilgokai ėjęs per vynuogienojus, pasuko į mišku apaugusį kalną. Čia – dar viena staigmena. Tarsi iš niekur priešais mus išdygo didelis labai sulysęs, matyt, išbadėjęs rudas šuo, kuris iškart puolė prie mūsų. Ne, ne piktai urgzdamas ar stengdamasis užpulti, o draugiškai pasitikdamas, mandagiai linkčiodamas, netgi laižydamas kojas, rankas. Visa šuns povyza taip dvelkė nepaaiškinamu tokioje situacijoje kilnumu, pagarbumu, draugiškumu, kad jį iškart pakrikštijau aristokratu. Šuo aiškiai maldavo maisto. Mano kuprinėje – nieko nė su žiburiu nerasi, Stefanija nešėsi sūrio. Sunkiai kuisdamasi, pagaliau ištraukė nediduką sūrelį, kurį šuo prarijo kone nekramtydamas. Ir liko ten, kai mes nuėjome tolyn.

Kitas dvasios aristokratas mus pasitinka kaimelyje už kelių kilometrų. Susėdame atsikvėpti ant suoliuko prie senos pakelės sodybos, kurią puošia šv. Jokūbo paveikslas. Tuoj pat prisistato šeimininkas. Angliškai nekalba, tačiau jį suprasti nesunku. Jis kalba apie Kelią, karštį, nelengvą piligrimo dalią, atneša mums atsigerti. Žmogus kalba toliau. Suprantame, jog jis pats yra menininkas. Patenkintas, jog jį supratome, pakviečia į greta gyvenamojo namo esantį priestatėlį – ten jo dirbtuvės. Paveikslai, medinės skulptūrėlės alsuoja nuoširdumu, tikrumu. Daug kūrinių religine tematika, ypač – šv. Jokūbo ir jo kelio misijos perteikimui… Atsisveikiname su gerų akių menininku, padėkojame jam, ir – tolyn, ten, kur veda geltonos rodyklės.

Kelionė tęsiasi. Iki Barcelos, šios dienos kelionės tikslo, lieka dar 11 kilometrų, nors jau diena suka į vakarą. Karštis nepakeliamas, kojos skaudžiai tvinksi sulig kiekvienu žingsniu, paduose jau iššokusios pūslės. Bet einame. Stabtelime vieno pakelės miestelio baro kieme kavos pertraukai. Čia jau susitinkame ir kitus piligrimus. Ypač atmintin įstringa jauna vokietė, pradėjusi kelionę Porte, kaip ir mes, tačiau dabar priversta sustoti: jos abiejų kojų pėdos – vienos žaizdos, likusios po nutrintų ir trūkusių pūslių. Bet ji laiminga. Antrą kartą einanti šv. Jokūbo keliu mergina tikina, jog tai – tik laikinas nepatogumas, jog ji mus galbūt pasivys ar bent jau Santjage, prie katedros, mes tikrai susitiksime…

 …Paslaugus barmenas, puikiai kalbantis angliškai, išsiklausinėja, iš kur mes, kaip sekasi kelionė. Išsikalbame apie viską. Matyti, jog jis – didžiulis šv. Jokūbo kelio apologetas. Atnešęs kavą, vėl dingsta viduje, o po akimirkos grįžta nešinas ant lininės virvės sumautomis šv. Jokūbo kriauklėmis – dovana mums, piligrimėms. Antonio nuoširdžiai domisi, kur mes nakvosime. „Barceloje“, – nuskamba atsakymas. Vėl šeimininkas dingsta, o kai grįžta – jo rankose žemėlapis, kurį tuoj pat išskleidžia prieš mus. Tai kelio į Barcelą ir Barcelos miesto žemėlapis. „Jūs galite čia apsistoti, galite čia…“ – aiškina rodydamas gatvių raizgalynėje pažymėtus albergus. Tą akimirką, kai prieky dar 11 kilometrų, mums jokio skirtumo, kur apsistosime: nuovargis, karštis, rodos, atima galimybę mąstyti. „Galite čia, – vėl rodo tašką žemėlapyje Antonio, – arba galite mano bute, kurį labai lengva rasti vos įėjus į miestą“. „Aš duosiu jums raktą, – pagavęs mūsų nuostabos kupinus žvilgsnius toliau dėsto barmenas, – jūs atsirakinsite, ištrauksite raktą, kad vėliau, kai grįšiu pats nakvoti (tame bute aš tik nakvoju), galėčiau įeiti, pernakvosite savo pasirinktame kambaryje, o ryte, kai išeisite, raktą padėsite ant stalo kartu su užmokesčiu už nakvynę: po eurą nuo kiekvienos“. Rodos, dar tik iš mandagumo dėkojame, o jis jau vėl išnyksta ir grįžta su raktu rankose, kurį mums paduoda palinkėdamas įprastai: „Bon camino!“      

Kelias pragariškai sunkus. Nuovargį didina stipriai saulėje nusvilinti pečiai ir kojos. Einant pro eilinio kaimelio bažnyčią, lyg tyčia prie jos stovintis kunigas pamoja: antspaudą uždės. Kunigas mus vedasi į bažnyčios raštinę, uždeda anspaudą pasuose, susirūpinusiu balsu kažką portugališkai kalba rodydamas į mūsų nusvilusius pečius…

Pagaliau priešais mus Barcela. Perėjusios tiltą per didelę upę, mes jau mieste, o po akimirkos kitos – ir Antonio bute. Vos įžengusi čia, atsisėdu tiesiai ant grindų – kojos neremia. Po atokvėpio – dušas, nakvynės vietos pasirinkimas ir… abejonės. Ar įmanomas toks kilnumas: duoti raktą visiškai nepažįstamiems žmonėms? Ar neslypi čia kokia klasta? Stefanija ragina kuo greičiau nešdintis iš čia…“

Iš Stefanijos dienoraščio:

„Užpuolė abejonės: ar Antonio – ne apsimetėlis, esą globojantis piligrimus jų sunkiame kelyje? Ar nieko blogo mums čia neatsitiks? Ar jis grįš vienas namo? O gal ne? Bet, kaip sako mano vyras, aršiau smerties nebūna. Taip, nebūna…“

Iš Laimos dienoraščio:

„Tą pat akimirką atmintis mane sugrąžina į kažkada skaityto V. Hugo romano „Vargdieniai“ puslapius. Prisimenu gerąjį kunigą, kuris priglobė iš kalėjimo paleistą Žaną Valžaną, jį pamaitino, apnakvydino švarioje lovoje, o šis ryte išeidamas nugvelbė dvi sidabrines kunigo žvakides – ko gero, vienintelius vertingus daiktus visoje klebonijoje. Aišku, su vogtais daiktais toli nenukeliavo, tuoj buvo sučiuptas policijos, kurios pareigūnai iškart sumojo, iš kurių namų daiktai pavogti, tad Valžaną atvedė pas kunigą. „Kam gi jūs užsipuolėte šį gerą žmogų? – priekaištavo policininkams kunigas. – Jis nieko nepavogė, tas žvakides aš jam dovanojau.“ O kai liko akis į akį su Žanu Valžanu, kunigas, dar kartą patvirtinęs, jog pavogtos žvakidės – išties jam dovanotos, pridūrė: „Mano sūnau, tegu ši dovana pasitarnauja geram tikslui.“ Ir tikrai – buvusio kalinio gyvenimas pasikeitė. Klebono kilnumas išgydė Valžano sielą…

 „Galima į šią situaciją pažvelgti kitaip, – sakau Stefanijai. – Iš Antonio pozicijų. Jis duoda buto raktą visiškai nepažįstamoms. Jį taip pat gali kankinti abejonės: ar nenusiaubs nuėjusios, neapvogs, nesuniokos buto ir po to nepasišalins. Bet jis mumis pasitikėjo!“     

Iš Stefanijos dienoraščio:

„…O Antonio guminukai išties skanūs. Rytą, palikusios 2 eurus ir raktą ant stalo, mes išeisime į kelią. Rytą mes dėkosime šiam žmogui už svetingumą, dušą, patarimus. TAI  BUS RYTĄ… O dabar – abejonės neduoda ramybės. Šiandien įveikėme tik 26 kilometrus, bet man atrodė, jog 40. Taip sunku buvo, kojos neklausė, tarsi medinės, išdrožtos būtų. Bet guminukai skanūs. Ačiū, Antonio. Rytą kelias ir vėl ves pirmyn – reikės įveikti 33 kilometrus. Daug. Labai daug. Pabandykit patys – suprasit: karštis, kalnas, pakalnė, sunki kuprinė – tai mano kryžius. AMEN.“

Iš Laimos dienoraščio:

„Liekame. Nuovargis išsunkia paskutines abejones ir krentame į lovą iki pat ryto. Vos pakilus – stresas: kojos neremia, susmunku vos pabandžiusi atsistoti. Skausmas ir kojų silpnumas visas pastangas vėl stotis verčia niekais, tačiau nepasiduodu: rankomis statau kojas vieną po kitos vienam žingsniui, kitam… Pavyksta. Skauda, bet judu.

Ryte, taip ir nepasimačiusios su Antonio dar kartą, išeiname ant stalo palikusios buto raktą, du eurus ir laiškelį Antonio. Be padėkos, parašiau ir sakinį: „Antonio, jūsų kilnumas, dosnumas, garbingumas verčia išties patikėti, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą…“ Paliekame Antonio namus su gera kelio pamoka: kaip mes esame sugadinti, kad kiekvieną gerumo, kilnumo apraišką iškart vertiname kaip klastą… Antonio visam gyvenimui išliks kaip didžiadvasiškumo, pasitikėjimo mokytojas, šventas žmogus…“

(Bus daugiau)

Laima GRIGAITYTĖ

Stefanija NAVICKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.