Moteris, kurią į fotomenininkės kelią atvedė… kiškiai

Artėjančių Velykų nuotaikos marijampolietei Irenai SEGEVIČIŪTEI-TAMULYNIENEI atstraksėjo vos dviejų dienų amžiaus kiškučiu. Juk kiškis – vienas iš Velykų simbolių, panašiai kaip ir kiaušinis, yra gyvybės ir vaisingumo simbolis, anksčiau netgi buvo manyta, kad būtent jis atneša pavasarį. Moteris trumpam vėl paniro į tą metą, kai kiškiai buvo neatsiejama jos kasdienybės dalis. Daug kas pasikeitė Irenos gyvenime nuo tų laikų, kai Nendriniškių kaime (Marijampolės sav.) gyvenusi ūkininkų Tamulynų pora didelę savo dėmesio dozę skyrė būtent šiems laukiniams ilgaausiams. Šiandien I. Tamulynienė su Nendriniškėmis ir su ūkininkės dalia visiškai atsisveikinusi, išliko tik meilė kiškučiams, beje, davusi impulsą naujai aistrai – fotografavimui, kuriai Irena, daug jau pasiekusi šioje srityje, ištikima iki šiol.

Kiškiai ūkininkus išgarsino

I. Tamulynienė su buvusiu vyru Gediminu nuo 1995 m. ūkininkavo jo tėviškėje. Tų pačių metų vasarą nuo šuns atgynė patį pirmąjį savo kiškutį, kuris tuo metu buvo vos penkių parų. Atsimena: užaugo labai jaukus kiškis, kuris tapo tikru šeimos nariu – sekiojo paskui, nebijojo nei žmonių, nei šunų. Dar po kiek laiko Gediminas runkeliuose pastebėjo besiblaškančią kiškę, o danguje pikiruojantį vanagą. Kai leidosi ginti, vieną mažylį jau buvo suėdęs vanagas. Tik liekanos išdavė, kad jau taikėsi kitą griebti. Tuomet Gediminas pirmas spėjo… Nuo tada buvusi šeima ir priglausdavo laukuose rastus sužeistus kiškučius, juos globojo, taip pat ėmė juos ir fotografuoti. Buvo metas, kai Tamulynai vienu metu laikė net apie 50 kiškių!

Fotografija, šalia kiškių, tapo antruoju šeimos pomėgiu. Sutuoktiniai kartu dalyvavo žurnalo „Vyzdys“ organizuotame konkurse, surengė kelias parodas, o 2004 m. rudenį buvo pasaulio fotografijos ekspertų pagirti pirmojo Lietuvoje fotografijos festivalio „Kauno fotografijos dienos“ metu vykusių kolekcijų peržiūrose, tapo festivalio laureatais. Festivalio kuratorius juos tuomet pakvietė surengti parodą naujojoje Kauno meno erdvėje – F Galerijoje. Šios parodos sėkmė – žmonių ir žiniasklaidos susidomėjimas įkvėpė tuomet energijos dalytis su visais tuo grožiu, kuriuo gyveno kasdienybėje.

Dviejų dienų amžiaus kiškutį maitino… brokoliais

Bus jau ketveri metai, kai Tamulynai, kartu išgyvenę 33 metus, išsiskyrę. Gediminas liko ūkininkauti, taip pat ir toliau augina kiškius, o Irena gyvena Marijampolėje. Atsisakyti kiškių globos vertė ir sveikata: moteriai buvo diagnozuota alergija kiškių plaukams. Tačiau, kaip buvo minėta pradžioje, visai neseniai teko vėl gelbėti mažutį kiškelį. „Šįmet sausio pabaigoje pradėtas kiškutis, tikras velykinis, atkeliavo pas mane į butą – nebuvo lemta jam žūti (gal dėl to, kad artėja Velykos?), – pasakoja Irena. – Kažkaip sužinoję numerį, paskambina žmogus Gediminui net iš Zapyškio: mat jo šuo atnešė naujagimį kiškutį! Ką su juo daryti: dvi paros namuose, nieko neėda… Gediminas susitarė Garliavoje susitikti ir paimti mažylį. Kadangi dabar mažų jau neaugina, tai atvežė man. Pasidomėjau, kuo šėrė mažylį, pasirodo, pametė jam šieno ir brokolio gabaliuką – kaip pasakoje: arkliui – kaulų, šuniui – šieno…“ Irena tris paras džiaugėsi mažuoju draugu. Laimei, šuo jo nesužeidė, nuo pienelio (ne nuo šieno ar brokolių) jis labai sustiprėjo, laižė Ireną ir murkė, taip kviesdamas vėl duoti pieno (būtent taip susišaukia kiškė mama su vaikais, kurie nors ir maži, bet nušleivoja tolėliau nuo lizdo).

Prisiminimuose – gyvūnėlių humaniškumo apraiškos

„Kiškius auginau 15 metų, – pasakoja I. Tamulynienė. – Dėl ligos teko pasitraukti iš sodybos: Kaunas nustatė alergiją kiškių plaukams, tad nors ir sunku buvo išsiskirti, bet teko… Gyvenant sodyboje nutikdavo ir anekdotinių situacijų. Kartą skambina mums ir klausia, ką daryti: kažkur rastas kiškutis jau neėda keletą parų. Ir prašo: būkit geri, pasiimkit jį. Vyras sėda į mašiną ir lekia gelbėti mažojo. Atvykęs, kai pamatė, kas jam duodama ėsti, neteko žado: palaužyta plonų šakučių, duonos, vandens… Penkių parų kiškučiui, kuris net du mėnesius su malonumu laka riebų motinos pienelį. Tik vasarą savaitės amžiaus jau bando pakramsnoti švelnų žolės stiebelį. Pas mus mažylis atsigavo, paūgėjo porą mėnesių ir… pasirinko laisvę“.

„Stebint gamtą, – prisiminimais dalijasi Irena, – tenka matyti, kaip vieni laukiniai padarėliai padeda kitiems. Kadangi išėję į laisvę kiškiai toli nepasitraukia, tai sodyboje atvesdavo ir mažylių. Kartą buvome vynuogių atramoms išgręžę gilokas skyles ir palikom nakčiai neuždengtas. Ankstyvą rytą išgirdom pempes plyšojant: „Gyvi,gyvi“. Išėję laukan matome: stovi pempė su pempiuku netoli išgręžtų duobių ir nesiliauja šaukti. Aš ir sakau vyrui: „Žinai, man baisu, aš neisiu žiūrėti“. O Gediminas nuėjo, sako, bus pempiukas įkritęs. Ir… atneša iš dviejų skylių ištrauktus, matyt, nakčia atvestus kiškučius. Mano nuostabai ir susižavėjimui nebuvo ribų, kai pempės, pamatę, kad kiškučių jau nėra, ramiausiai nustriksėjo į dirvą… Tikros didvyrės, tik kas jas apdovanos? Žmones tuoj skuba pagerbti, išaukštinti, o paukšteliai tiesiog pasielgė humaniškai…“

„Velykų kiškutis“ jau turi namus!

Grįžkime prie „velykinio kiškučio“, kurį Irena globojo tris paras. Moteris žinojo, jog bute mažylio ilgai negalės auginti, tačiau, laimei, neteko galvos sukti dėl tolesnio mažylio likimo. Pagal Tamulynų įkurtą interneto svetainę, skirtą kiškiams, būtent tomis dienomis Ireną susirado kiškučio ieškanti šeima. „Gavau itin malonų laišką iš Vilniaus, – pasakoja I. Tamulynienė. – Rašė jauna šeima, grįžusi beveik prieš metus iš Ispanijos gyventi Į Lietuvą. Ji – tikra žemaitė, jis – ispanas. Kadangi ten, toli nuo Tėvynės, augino keletą kiškučių ir juos pamilo, panoro susipažinti su žmonėmis čia, Lietuvoje, gyvenančiais ir auginančiais kiškučius. Dar paklausė, gal mažą kiškutį turiu. Jie dėl klimato skirtumų turėjo skaudančia širdimi palikti savo kiškių šeimynėlę Ispanijoje.“

Taip „Velykų kiškutis“ atsidūrė Vilniuje. Kaip Irenai pasakojo naujieji mažylio šeimininkai, dabar, kol mažas, augs bute (net specialaus pienelio be laktozės, kas netinka mažiems, parsivežė iš Ispanijos), o vėliau išveš į Žemaitiją. Planai yra pirkti sodybą, auginti daugiau laukinės faunos, nes jos vyras – laukinės gyvūnijos dailininkas.

„Paskambino man „mano“ kiškučio globėjai, – pasakoja Irena, – sako, ko tik neišdarinėja naujasis įnamis: linksmas šokinėja, žaidžia, jau ir pienelio prašo. Greitai susidraugavo ir tikiu: begaline meile apsuptas mažasis draugas ten jau surado tikruosius namus. Ir šieno po snukučiu jam tikrai nepakiš…O man liko atminimui atvežta ir jų padovanota puiki jos vyro ispano dailininko Miguel Angel Moraledos kiškučių reprodukcija…“

Jau žinoma fotomenininkė

I. Tamulynienę, žinomą fotomenininkę, nesena istorija su kiškučiu prisiminimais nuvedė į praeitį, kai būtent kiškių fotografavimas atvedė į iki šiol trunkančią draugystę su fotoaparatu (I. Tamulynienė – Sūduvos fotoklubo narė). Tiesa, fotografavo kiškius iš pradžių kartu su vyru, o vėliau ėmė savo darbus eksponuoti. Pirmoji šeimyninė paroda „Pilkieji kiškiai iš arti“, eksponuota Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje 2003 m., apkeliavo, be Marijampolės, Prienus, Kauną, Vilnių. 2004 m. surengta šeimos paroda „Lyg dangus“ Kaune, Žaliakalnio funikulieriaus galerijoje. 2004 m. abu Tamulynai dalyvavo festivalyje „Kauno fotodienos“. Toliau jau Irena, kaip fotomenininkė, viena skynėsi kelią: 2005 m. dalyvavo respublikinėje fotografijos parodoje-konkurse „Mes – pora“, 2006 m. – III tarptautiniame fotografijos festivalyje Lietuvoje „Kauno fotografijos dienos“ – „Laikas fotografijoje“, 2007 m. – IV tarptautiniame fotografijos meno festivalyje „Mįslės–paslaptys–iliuzijos“, 2008 m. – parodoje „Dimensijos“, respublikiniame fotokonkurse „Lietuva Europoje“, 2010 m. – parodoje „Fotografija viešosiose erdvėse – miesto vitrinose“ Marijampolėje, jungtinėje Sūduvos fotoklubo parodoje Marijampolėje, 2011 m. – bendrose fotoklubo parodose „Fragmentacija“, „Žmogaus link“, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje – respublikinėje parodoje „Ar mūsų gamta kaista?“, 2012 m. – fotokonkurse „Gintarinis žaltys 2011“, 2012 m. – parodoje-konkurse „Humorpolis“, fotokonkurse „Miesto fokusuotė“. Irenos nuotraukos spausdinamos įvairiuose spaudos leidiniuose (taip pat – ir „Mūsų savaitėje“), vaikiškoje knygelėje „Kiškio abėcėlė“ eksponuojamos jos kiškių fotografijos, 2003 m. buvo išleisti kiškių atvirukai! Ir tai toli gražu ne viskas. Irena fotoaparato iš rankų jau beveik nepaleidžia. Jai tai – ne tik akimirkos sustabdymas, bet ir savitas požiūris pirmiausiai į įstabų gamtos pasaulį, pažinimo džiaugsmas, kuriuo labai smagu dalytis su kitais…

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 13 (17), 2013 m. kovo 30–balandžio 5 d.