Justas Kučinskas: savęs kūrimo keliu

Jaunas, žavus, veržlus, talentingas ir sparčiai žengiantis savirealizacijos kryptimi – toks yra žmogus, kurį iš pirmo žvilgsnio galima pavadinti laimės kūdikiu: juk nuo pat gimimo jį supo nerūpestingumą leidžianti aplinka, nuo pat pirmųjų savo žingsnių jis galėjo turėti viską, ko nori, nuo pat sąmoningumo pradžios visi keliai jam buvo atviri… Bet štai čia – stop. Mat tokiam scenarijui galimas buvo ir kitas variantas: išpaikintas turtingo bei žinomo žmogaus vaikas ir… neišbrendamas pagundų liūnas… Šiuo atveju mes turime visiškai priešingą rezultatą: jaunas žmogus savo likimo dovanas nuo pat mažumės sugebėjo puikiai investuoti į savo asmenybės kūrimą, tad šiandien rezultatais stulbina ne vien savo kraštą: Justas Kučinskas žinomas kaip kone renesanso laikų asmenybė – kurianti, pasireiškianti daugelyje sričių. Jis – profesionalus šokėjas, šokio menu jau sužavėjęs visą Europą, netgi choreografas (prisimenate Marijampolės Mėlynąjį chorą, kurį scenos judesio meno mokė Justas?), jaunasis verslininkas (UAB „ARVI“ ir ko plėtros strategijos koordinatorius) ir mokslininkas, savo tyrinėjimu objektu pasirinkęs, rodos, taip mažai kam reikalingą filosofiją. Visos sritys, kuriose J. Kučinskas save realizuoja, jam vienodai svarbios, mat visos jos, tariant jo paties žodžiais, pakankamai pastato į gyvenimiškąsias situacijas.

Ištikimas gimtajam miestui
Marijampolietis Justas Kučinskas (g. 1985 m.) savo gimtojo miesto net nesiruošia į ką nors iškeisti, nors jo kelionių geografija gana plati, gana dažnai tenka būti kelyje, tačiau sugrįžta jis visuomet čia – namo. Mat nėra jam priežasčių būti Vilniuje, Londone ar dar kur nors kitur. „Iš prigimties esu kaimietis“, – sako jis. (Kaimietis – žmogus, išlaikantis tikrumą, tuo tarpu miestas (ypač didmiestis) visada susijęs su tuo, kas netikra.) Galiausiai, pasak Justo, klysta tie, kurie mano, jog pakeitus aplinką kažkas ir tavo gyvenime pasikeis. Nieko panašaus! „Tavo nuolatinis kompanionas – tu pats, niekur nuo jo nepabėgsi“, – sako jaunasis filosofas, gyvendamas itin aktyviu ritmu.
Ir toks ritmas – dar gerokai prieš brandos atestato gavimą. Baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, Justas pasirinko politikos studijas (tiksliau – tarptautinių santykių) Vilniaus universitete. Neilgai pastudijavęs, pasinėrė į filosofiją. „Tai visada buvo mano kelias, tik vėliau juo pasukau“, – po kurio laiko pripažins. Baigęs bakalauro studijas Vilniaus universitete, studijavo magistrantūroje Londone, šiuo metu jis – Vilniaus universiteto doktorantas, vedantis čia ir filosofijos įvado seminarus. Ir tai – tik viena iš jo veiklos sričių.

Didysis gyvenimo išsilavinimas – sportiniai šokiai
Justas Kučinskas jau plačiai žinomas kaip sportinių šokių žvaigždė. Šokiai šį žmogų lydėjo nuo pat vaikystės. Tiesa, prieš atrasdamas savo vietą, išbandė daug ką: ir plaukimą, ir karatė, tačiau šokiai buvo ta veikla, kuri išties buvo maloni, į kurią pasinėręs jausdavo vien džiaugsmą.
Jo pelnytų apdovanojimų puokštė išties įspūdinga: 2004 m. Lietuvos jaunimo sportinių šokių čempionas, 2006–2008 m. Lietuvos suaugusiųjų Lotynų Amerikos šokių vicečempionas. Po to –pertrauka, per kurią Londone mokėsi šiuolaikinio šokio mokykloje, kurią pabaigęs į sportinių šokių areną grįžo su neįprastu projektu: pradėjo šokti su balerina Jekaterina Romankova, iki tol nešokusia sportinių šokių. „Tai buvo labai rizikinga, – sako J. Kučinskas, – išties priėmėme sprendimą… apsijuokti.“ Tačiau rizikingas sprendimas atnešė triumfą: neįprasta pora – triskart (2010, 2011, 2012 m.) Europos profesionalų Lotynų Amerikos šokių čempionate tampa vicečempione. „Skaičius „du“ glaudžiai susijęs su mano egzistencija, – šypsosi triskart antros vietos Europos čempionate laimėtojas. – II vieta – labai geras rezultatas, bet ne pats aukščiausias, vadinasi, dar yra kur kilti.“ Šokėjas prisimena: baigiant gimnaziją, vos 2 balų pritrūko, kad valstybinis istorijos egzaminas atestate puikuotųsi „šimtuku“. Be to, sportiniuose šokiuose be „dvejeto“ – poros – irgi niekaip…

Mokytojai ir draugai
Šokti J. Kučinskas pradėjo pas E. Pūką. „Tai labai įkvepiantis žmogus, tikras mokytojas, – sako šokėjas. – Apskritai man teko laimė sutikti nuostabius mokytojus, žmones, parodžiusius man didesnį pasitikėjimą nei esu vertas – tai visada pakylėjo.“ Mokytojai J. Kučinsko gyvenime – labai svarbūs – uždegantys, pakylėjantys. Didžiaisiais savo gyvenimo mokytojais Justas vadina marijampoliečius E. Pūką, Vosylienę, kaunietį istoriką Jaruševičių, pas kurį privačiai mokėsi istorijos ir kuris turėjo įtakos pasukant į filosofijos kelią, Vilniaus universitete – profesorių Arvydą Šliogerį. Nuo pat vaikystės Justui susiformavo mokytojo – draugo samprata. Didieji jo gyvenimo mokytojai jam yra draugai, su kuriais jis visada kelyje į kažkokį tikslą. Tikrasis mokytojas, pasak jaunojo filosofo, išorinis: kad tave patį atspindėtų per ritualus, tam tikrą praktiką – štai kur mokymosi proceso esmė. Filosofija vainikuojasi mąstyme, kai tu pats save atspindi, jei jau sugebi atsiriboti nuo savo emocijų, geismų. Taigi yra trys asmenybės veiklos etapai: veiksmai (ritualai), mąstymas (filosofija), mokytojo (mokymo) elementas – meilė.
Kaip minėta, mokytojai Justui – draugai. Apskritai šio jauno žmogaus gyvenime draugo sąvoka (kalbant ir apie bendraamžius), ko gero, neatsiejama nuo bendražygio sąvokos. Kitaip, regis, negali būti: jei draugas, tai būtent kelyje į kažką. Tad Justo draugai – draugai kažkokioje veikloje: šokyje, kelionėse, egzistenciniuose apmąstymuose, versle, ekstremaliose pramogose. Tai tikriausiai ir yra draugystės esmė: būti kartu patirtyje ir nuoširdžiai ja dalintis.

„Baugina tai, kas neturi tikrovės statuso“
Užsiimdamas aktyvia įvairialype miela širdžiai veikla, Justas ryškiau mato tai, kuo alsuoja šiuolaikinis pasaulis. „Mane labai baugina technologijos, – sako jaunasis filosofas, – tiksliau, tai, kaip jos yra naudojamos. (Juk čia tas pats kaip su ginklu: pats ginklas yra nei geras, nei blogas, viskas priklauso nuo to, kas juo yra daroma.) Iš tiesų baugina tai, kas neturi tikrovės statuso. Kas gi jau vyksta: žmonės gyvena, dirba kompiuteryje, ir visa tai veda į „Matricą“. Naujosios technologijos gąsdina ir tuo, jog būdamos labai galingos jos praranda priemonės statusą ir virsta tikslu. Kad ir interneto fenomenas: iš pirmo žvilgsnio jis žmones suartina, bet iš tiesų ir didžiulį atstumą kuria.“ Tokio mąstymo iliustracija – tolima Justo praėjusios vasaros kelionė. Rugpjūtį jis praleido Himalajuose, kur neveikė šiuolaikinės ryšio priemonės. Tokia askezė, kaip pats teigia, nebuvo užsidarymas nuo pasaulio, galbūt atvirkščiai: tai buvo būdas žvelgti plačiai atmerktomis akimis, pagauti gyvenimo esmę, matant visas jo spalvas, tačiau netampant auka. „Būdamas Himalajuose, – pasakoja J. Kučinskas, – negalėdamas susisiekti su savo artimaisiais, labai jų pasiilgau, daug galvojau apie juos ir, kaip paaiškėjo vėliau, jie taip pat apie mane labai daug galvojo.“ Nuolatinis ryšys, buvimas „online“, atima iš žmonių pasiilgimo dovaną… „Pamažu išnyksta takoskyra tarp to, kas tikra, ir to, kas netikra, o visa tai netarnauja mūsų išlikimui“, – liūdnai reziumuoja Justas.
Nuo tikrumu pulsuojančio gyvenimo tolina ne tik pasinėrimas į virtualią tikrovę, bet ir kone karštligiškas sukimasis kokioje nors veikloje. „Lenkijoje neseniai mėnesį teko dalyvauti filmuojant vieną projektą, – pasakoja J. Kučinskas. – Įtempta dienotvarkė, nuolatiniai skrydžiai, pašėlęs ritmas, po kurio… Niūrus lapkričio peizažas Marijampolėje atsivėrė visiškai kitoje plotmėje: žiūriu į paprastus dalykus – akyse tvenkiasi ašaros. „Visą tą mėnesį buvau aklas…“ – skaudžiai dilgtelėjo tuomet suvokimas.“

Visa veikla nukreipta į vieną tikslą – charakterį
„Stengiuosi kuo labiau pamatuoti savo sakomus žodžius, kad jie atitiktų mano veiklą, – dėsto savo gyvenimo kredo Justas Kučinskas. – Kalbėti – viena, o kai reikia daryti, būna sunkiau…“ Jaunasis filosofas gali pažerti daugybę pavyzdžių, kai kilnūs tikslai, vertybės, drąsa, meilė žmonijai likdavo tik kalbų lygyje, mat visa tai įgyvendinti pasirodydavo pernelyg didelis iššūkis, kurio galbūt pabūgta, galbūt jam priimti neužteko jėgų. Pats Justas pripažįsta, jog turėjęs didelių iššūkių, kurie išmokę suvokti… savo ribotumą. Jis nuolat sąmoningai stato save į situacijas, kurios patikrina fizinį, dvasinį pajėgumą. Jauno žmogaus laisvalaikis itin aktyvus: alpinizmas, jėgos aitvarai, buvo ir biatlonas, nuolat praktikuoja jogą – dėl kūno lavinimo. O ir ateities planai, ištariami su neįtikėtinu lengvumu, – tikra iššūkių lavina: yra nusižiūrėjęs keletą kalnų viršūnių, į kurias norėtų įkopti, keletą šokių čempionatų, keletą verslo projektų… „Gyvenimas yra pasirinkimai, – sako Justas, – o renkamės taip, kaip esame įpratę, nuo to, ką laikome tiesa. Tereikia nesusitapatinti su savo atliekamu vaidmeniu, bet jį atlikti gerai.“
Šio jauno žmogaus gyvenime gerai atliekamų vaidmenų daug. Bet ar įmanoma viską suderinti? Ir įmanoma, ir neįmanoma: didelis tempas, didelis nuovargis, tačiau rasti pusiausvyrą padeda paprasta nuostata. „Protas, dvasinis pajėgumas – kaip skrandis, negali ten dėti bet ko, – sako J. Kučinskas. – Stengiuosi atsiriboti nuo reklamos, apkalbų atakų, neleisdamas kitiems kontroliuoti savo minčių, kad netapčiau aplinkybių auka.“ Tokia nuostata leidžia neįsileisti į savo gyvenimą nereikalingų dalykų (niekada nebuvęs girtas, niekada nerūkęs), nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, likti ištikimam sau pačiam.
Asmenybės kūrimo ir savirealizacijos kelyje J. Kučinskas dėkingas pirmiausia savo tėvams, mat imantis bet kokios širdžiai mielos veiklos nereikėjo mąstyti: ar tai atneš pinigų. Ši galimybė leidžia derinti visas sielai artimas veiklas (filosofiją, šokį, darbą), vesti į vieną tikslą – charakterį…

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 1, 2012 m. gruodžio 8–14 d.