2004 m. Lietuvai stojant į ES, šalies BVP, tenkantis vienam gyventojui atsižvelgus į kainų skirtumus, siekė vos 49 proc. ES vidurkio. 2017 m. šis rodiklis pakilo iki 78 proc. ES vidurkio ir panašu, kad pernai pasiekė 80 proc. kartelę. Net jei ne visiems šis rodiklis yra įdomus, daugelis kitų „žemiškesnių“ ekonominių ir socialinių rodiklių rodo tą patį − jokia kita valstybė, prisijungusi prie ES drauge su Lietuva, per 15 metų nesugebėjo pasiekti tokio progreso.
Akivaizdi narystės ES nauda Lietuvą pasiekė keliais frontais. Prisijungimas prie ES padidino Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms – sukauptos tiesioginės užsienio investicijos išaugo nuo 25 proc. iki 41 proc. BVP. Iki šiol bendra iš ES gauta parama pasiekė apie 15 mlrd. eurų – tai lėšos, kuriomis buvo vystoma infrastruktūra, didinamas įmonių konkurencingumas, mažinama regioninė ir socialinė atskirtis.
Tačiau turbūt didžiausia teigiama ekonominė įtaka buvo susijusi su atsivėrusiomis sienomis ir 500 mln. gyventojų eksporto rinka. Prieš 15 metų Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas siekė 40 proc. BVP. Pernai jis jau beveik pasiekė 85 proc. BVP, viršijo Estijos rodiklį ir buvo vienas didžiausių ES. Teigiamai pasikeitė ir eksporto struktūra – aukštos ir vidutinės pridėtinės vertės prekių dalis išaugo nuo 30 proc. iki 40 proc. viso lietuviškos kilmės prekių eksporto.
Dar įspūdingesnis buvo paslaugų eksporto spurtas. Ilgą laiką sudaręs vos 10 proc. BVP, pernai paslaugų eksportas pakilo iki 23 proc. BVP. Per šį laikotarpį sparčiausiai augo aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportas, pavyzdžiui, informacinių technologijų ir ryšių bei kitų verslo paslaugų eksportas išaugo beveik 8 kartus.
Visa tai nėra tik sausi ir gyventojams nematomi rodikliai, atnešę naudos tik saujelei eksportuojančių įmonių. Per šį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis išaugo nuo 357 eurų iki 932 eurų, vidutinė senatvės pensija pakilo nuo 107 eurų iki 344 eurų. Per tą patį laikotarpį vidutinės prekių ir paslaugų kainos pakilo 53 proc. (taip, nemažai prekių ir paslaugų pabrango daugiau), o tai reiškia, kad beveik visų šalies gyventojų perkamoji galia ir finansinės galimybės išaugo ne procentais, o kartais.
Ne mažiau svarbu, kad „pasveiko“ visa darbo rinka. 2004 metais 31 proc. 15-64 metų amžiaus lietuvių nedirbo ir neieškojo darbo. Dalis jų mokėsi ir studijavo, tačiau nepadoriai didelė dalis dirbo šešėlinėje rinkoje ar tiesiog tenkinosi socialinėmis išmokomis. Šiuo metu tokių darbo rinkoje neaktyvių gyventojų liko tik 22 procentai – tai yra mažiau nei ES vidurkis. Labai pagerėjo ir jaunuolių (15-24 metų) aktyvumas darbo rinkoje, jis per penkiolika metų pakilo nuo 26 proc. iki 40 procentų ir jau beveik pasiekė ES vidurkį.
Žinoma, narystė ES turėjo ir kai kurių neigiamų šalutinių pasekmių. Per šį laikotarpį iš Lietuvos emigravo 650 tūkst. lietuvių. Tai didelis praradimas tokio dydžio valstybei, kaip Lietuva, tačiau jis nėra toks dramatiškas ir neigiamas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Visų pirma, didžioji emigracijos banga nusirito „kriziniais“ metais, kuomet darbo pasiūla Lietuvoje buvo ribota – šie lietuviai ne tik neprašė socialinių išmokų, bet dažniausiai ir perlaidomis parėmė čia likusius artimuosius. Per šį laikotarpį visa emigrantų perlaidų į Lietuvą suma siekė net 14 milijardų eurų!
Be to, migracijos srautas nebuvo vienpusis ir per tą patį laikotarpį į Lietuvą atvyko 220 tūkst. gyventojų – didžioji dalis buvo ne imigrantai iš kitų šalių, o sugrįžtantys lietuviai. Ši statistika gerai iliustruoja, kad didelė dalis emigrantų išvyko ne visiems laikams, o tik tam, kad įveiktų trumpalaikius finansinius sunkumus, sukauptų finansinio kapitalo, studijuotų ar įgytų patirties.
Tiesa, daug kas gali atkreipti dėmesį ir į tai, kad per šį laikotarpį pajamų nelygybė visai nesumažėjo, o pagal kai kuriuos rodiklius net šiek tiek išaugo. Pavyzdžiui, santykinio skurdo rodiklis, rodantis, kokios dalies gyventojų pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurinių pajamų, išaugo nuo 16 iki 22 procentų.
Vis tik daug svarbiau yra tai, kad net ir nuo vidurkio labiau atsilikę gyventojai gyvena daug geriau – per šį laikotarpį labai sumažėjo materialiniame nepritekliuje gyvenančių gyventojų skaičius. 2004 m. kas trečias lietuvis gyveno absoliučiame skurde, dabar tokių liko tik 12 procentų, tik šiek tiek daugiau nei vidutiniškai ES. Kai kitą kartą išgirsite neretai kartojamą mitą, kad Lietuvoje „kas trečias skursta“, pataisykite pašnekovą, kad taip buvo prie 15 metų.
Ar per pirmuosius 15 narystės metų Lietuva pasiėmė viską, ką galėjo? Tikrai ne – ES parama galėjo būti skirstoma efektyviau ir skaidriau, ES institucijų rekomendacijos dėl pageidautinų reformų galėjo būti išgirstos greičiau ir dažniau. Liūdnai atrodo ir, pavyzdžiui, moksleivių gebėjimai. EBPO atliekamas moksleivių gebėjimo vertinimas rodo, kad lietuvių atsilikimas nuo EBPO šalių vidurkio matematikos ir mokslo srityse nesumažėjo, o net padidėjo. Tai reiškia, kad visa švietimo sistema nebuvo laiku ir tinkamai reformuota, todėl gebėjimų ir kompetencijų atsilikimas slopins tolimesnį ekonominį progresą ir artėjimą prie ES vidurkio.
Vis tik vertinant tokį ekonominį ir socialinį progresą, turbūt nestebina tai, kad, „Eurobarometer“ duomenimis, du trečdaliai lietuvių pasitiki Europos Sąjunga (tai yra aukščiausias rodiklis visoje ES!), teigiamai vertina Lietuvos narystės pasekmes ir yra optimistiškai nusiteikę dėl jos ateities.
Svarbiausia – stojant į ES tik vos daugiau nei pusė lietuvių teigė esantys patenkinti savo gyvenimu, šiandien taip besijaučiantys nurodo daugiau nei du iš trijų. Matuojant tolimesnį progresą ir konvergenciją, šis rodiklis turėtų būti vienas iš svarbiausių.
Nuotraukoje – Nerijus Mačiulis,
